Toks gyvenimas

Deimantinę sukaktį skaičiavo sudilę aukso žiedai

Dercekliuose gyvenantys Modesta ir Povilas Kiltinavičiai prieš 60 metų į civilinės metrikacijos skyrių užsuko lyg iš avantiūros. Apie jaunikio užmojį tuoktis net nuotaka sužinojo tą pačią dieną. Ir nors už tokius „šposus“ uošvienė Povilą gerokai apibarė, poros meilė pasirodė buvusi paties Dievo siųsta. Šiandien, šeštadienį, Kiltinavičiai mini savo deimantines vestuves, o Priekulės bažnyčioje, kur vyks Santuokos sakramento atnaujinimas, dalyvaus visi trys poros vaikai, jaunavedžius sveikins devyni anūkai bei tiek pat proanūkių.

Tekėjo vos šešiolikos

Su M. ir P. Kiltinavičiais susitikome lapkričio 6-ąją, lygiai po 60 metų, kai jiedu savo santuoką įteisino civilinėje metrikacijoje. Priekulės seniūnijoje gyvenantys svetingi ir humoro nestokojantys jaunavedžiai puikiai mena tą dieną. Nors tada jaunutė nuotaka buvo vos šešiolikos, o jaunikis – 21-erių.

„Žinot, kaip gražiai mudu susituokėme? Tėvai augino avis, todėl į Šilutę mudu turėjome važiuoti sukaršti vilnų. Mes tas vilnas – į maišą, ant bagažo, ir į kelią! Oras buvo bjaurus, baisiai lijo, o net skėčių neturėjome. Sustojome paplentėje po medžiais ir mano jaunasis nubėgo pas kaimynę pasiskolinti. Sukaršėm tas vilnas ir susituokėm tą pačią dieną“, – pradėjo pasakoti Modesta.

„Iš Vilkyčių į Šilutę dviračiais numynėm nemenką kelią. Kada čia beatvažiuosi dar? Pamačiau civilinę metrikaciją, užėjome. Sako, parašius pareiškimą, dar mėnesį reikia laukti. Dirbau geležinkelyje, buvau solidus, uniformuotas – ištraukiau 25 rublius, padėjau ant stalo, ir to užteko. Tada sako, kad reikia liudininkų. Buvo vakaras, tad žiūriu – valytoja grindis valo. Ši sutiko liudyti, bet reikia antrojo! Išėjau laukan, žiūriu, pareina kažkoks užgėręs vyriškis. Pamanė, kad milicininkas stabdo, ėmė teisintis, kad nieko nepadaręs. Pasakiau, kad tik pasirašyti reikės. Pamenu, pasirašė drebančia ranka ir nėrė pro duris“, – juokdamasis pasakojo P. Kiltinavičius.

Dabar 81-erius skaičiuojantis Povilas priminė, kaip likimas jį atsiuntė į uošvių namus. „Sulaukęs 18-os nenorėjau dirbti „kolchoze“ ir išėjau dirbti geležinkeliečiu. Ten kolega pasiūlė pas jo mamą prašyti kambario. Aš, buvęs kaimo vaikas, padėdavau tai šeimai visus darbus dirbti, o būsima uošvienė už nuomą mažiau prašydavo“, – pasakojo dercekliškis, būtent tuose namuose įsižiūrėjęs jaunutę šeimininkų dukterį.

Laimės priežastis – darbštumas

Priekulės parapijos bažnyčioje pora susituokė po trijų dienų. Dabar juokiasi, kad į ją tėvai išviję, o iki tol neleidę kartu miegoti. Prieš 60 metų Kiltinavičius sutuokė Priekulės parapijos klebonas Henrikas Šulcas.

Praėjus metams, porai gimė pirmoji dukra Aldona. Vėliau iš trumpos tarnybos kariuomenėje grįžęs Povilas su žmona sūpavo antrąją dukterį Genovaitę bei jaunėlį sūnų Petrą. Tiesa, pagrandukui dabar jau 52-eji.

Paprašyti išduoti savąją laimingos santuokos paslaptį, abu sutuoktiniai turi atsakymus: „Gyvenime buvo visko, juk ir susipykdavome. Bet, laimei, niekada nesimušėme“, – įvardijo Modesta. „Tam nebuvo laiko, vis dirbome ir dirbome. Per gyvenimą pastatėme tris namus. Tačiau nė viename iš jų negyvename. Kartą pardavėme namą ir išsikėlėme į butą Klaipėdoje, bet ten neištvėrėme. Žmona, jei kur pamatydavo karvę pririštą, negalėdavo praeiti – jai reikėjo į kaimą“, – šypsojosi Povilas.

M. Kiltinavičienė rado dar vieną priežastį: „Aš esu Liūtas, o jis – Vėžys. Prispaudžiu tą Vėžį su koja, ir viskas!“ – juokėsi ji. Tik čia pat patikina, kad vyras po padu tikrai nebuvęs, mat iš prigimimo esąs gudrus. P. Kiltinavičius pagyrė žmoną kaip gerą šeimininkę. O, anot jos, vyras nemėgsta tik kariuomenėje įgrisusios grikių košės.

Poroms linki kantrybės

Į pokalbį įsiterpusi vidurinioji sutuoktinių dukra Genovaitė akcentavo tėvus buvusius ir vis dar esančius labai darbščius. „Mes, vaikai, nuo mažens turėjome savo pareigas ir tikrai sunkiai dirbdavome: karves melždavome, bulves kasdavome, mėšlą mėšdavome. Tėvai gal net nepamena, kad viską darydavome. Tėvai išmokė, kad negalima dykaduoniauti. Užtat gyvenime neprapuolėme“, – tėvų pavyzdžiu džiaugėsi dukra ir tuoj užsiminė, kad savo vaikams tokio krūvio turbūt būtų gailėjusi.

Mama Modesta prasitarė vaikams įskiepijusi darbštumą, mat ir vyras, gavęs žmoną iš ūkiškos šeimos, neturėjo kur dingti – turėjo traukti darbų vežimą iš paskos. „Nebuvo darbų, kurių negalėjome atlikti. Buvo laikai, kad dviese namo pamatus pylėme ir tik prie stambesnių darbų žmonių samdydavome. Namuose po darbų dukras siūti mokydavau, niekad nesėdėdavom be darbo. Vaikams parodėme, kad dirbant galima turėti viską. Užtat mes ir mašiną turėjome, ir televizorių pirmieji kaime nusipirkome. Dėl to iš pavydo net buožėmis žmonės vadino. Bet to paties televizoriaus pažiūrėti vakarais pusė kaimo susirinkdavo. Patys duris prasidarę tik iš virtuvės į jį bežiūrėdavome“, – nelengvus anuos laikus prisiminė pora. Anot Kiltinavičių, šiais laikais sutuoktiniams labiausiai trūksta kantrybės.

Meilę vienas kitam išsaugojusi pora šiandien Santuokos sakramentą atnaujins toje pačioje Priekulės bažnyčioje, kurioje ir susituokė. Jaunavedžių sveikinti atvyks vaikai, artimieji, kaimynai. Pora tikino ilgų dešimtmečių nepajutę – apie svarią sukaktį priminė tik sudilę aukso žiedai.

Jolanta VENSKUTĖ