Tikėjimas, viltis ir meilė – tokia trejybė yra tikra

Kalbėdamas apie sveiką žmogų tuo įsitikinęs eurokomisaras Vytenis Andriukaitis

Eurokomisaras V. Andriukaitis prisipažino, jog jam labai nepatinka, kad medikai įvardijami kaip paslaugų teikėjai. „Mes – ne autocentro meistrai, mes, gydytojai, turime ne paslaugas teikti, o gydyti žmones, juos mylėti“, – kalbėjo eurokomisaras.

Gargždų ligoninėje lankęsis ir su medikais diskutavęs apie reformų įtaką sveikatos įstaigų gyvybingumui už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos narys, buvęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis sakė niekada nenutolęs nuo Lietuvos regionų problemų. Jas suprantantis ne iš raštų, bet iš patirties. Pats dešimt metų dirbęs Ignalinoje dabar su skaudama širdimi matąs, kaip įvairios neapgalvotos reformos atitolina žmonių siekį operatyviai gauti kokybiškas medicinos paslaugas. Eurokomisaras atsakė į „Bangos“ skaitytojus dominančius klausimus.

Sveikatos ekonomika būtina

– Dabar visuomenėje tiek daug kalbų apie ligoninių uždarinėjimą, ypač kai kuriuose regionuose.

– Noriu akcentuoti, kad Lietuvoje mums visiems būtina pagaliau susivokti, kas yra sveikatos ekonomika. Lietuvos sveikatos organizatorių man vis knieti paklausti: ar sisteminiu būdu galime aptarti, kaip gali būti racionaliai valdomi ligonių srautai, ištekliai, kaip gali būti valdomi mūsų kapitaliniai įdėjimai? Reikia turėti bent 5–10 metų tendencijų sumą. Ligonines reikia ne uždarinėti, o perprofiliuoti, rajonų ir miestų ligoninėms atveriant galimybes užsiimti ir sveikatinimo veikla ar kitomis veiklos rūšimis – ne tik ligonių gydymu. Būtina pereiti prie ženkliai aktyvesnio profilaktinių programų diegimo ir jungimo, įtraukiant į šiuos veiksmus visą turimą ligoninių potencialą, atsižvelgiant į sveikatos atkūrimo užduočių formavimą.

– Pastaruoju metu dėl demografinių tendencijų akivaizdžiai matome, kaip sumažėjo mokyklų, medicinos punktų atokesnėse rajono gyvenvietėse. Tiesa, kai kurios kultūros, švietimo, medicinos įstaigos už šimtus tūkstančių eurų renovuojamos ir gyvenvietėse, kur gyventojų mažėja, tačiau tokių įstaigų stinga priemiesčiuose.

– Tikriausiai atokiose vietovėse nereikia statyti naujų pastatų, bet kuo naudingiau išnaudoti tuos, kurie yra. Jei yra kultūros namai ar panašiai, tai net mažėjant gyventojams nebūtinai juos lentomis užkalti. Gal reikia pagalvoti, kokias paslaugas apsimokėtų teikti. Pavyzdžiui, susimąstykime, kiek kainuoja nušalusių benamių galūnių gydymas traumatologiniame skyriuje. Tai ilgas ir daug įvairių resursų reikalaujantis procesas. Jeigu rajonas turi išvystytą infrastruktūrą, tai kodėl jos nepritaikyti ir kitiems poreikiams, pavyzdžiui, nakvynės ar senelių namams ir panašiai. Naują infrastuktūrą reikia kurti ten, kur žmonių srautai, ten, kur gausiai kuriasi jaunos šeimos. Būtent ten reikalinga socialinė inžinerija: darželiai, mokyklos, poilsio zonos ir kt. Teritorinis administracinis planavimas yra gyvas reikalas, būtina nuolat aktyviai stebėti, kur, kas vyksta ir kinta. Dinaminių modelių sisteminėje situacijoje kūrimas yra problema, apie kurią visi, kurie atsakingi už sprendimus, turi mąstyti.

Artino ir nutolino

– Dešimtmečių įvairios reformos, turėjusios tikslą Lietuvoje efektyvinti sveikatos įstaigų tinklą, pasirodo, atitolino pacientą nuo pagalbos, kurios jis tikisi. Buvo gi žadama, kad „žaliaisiais koridoriais“ pacientai greitai bus pristatomi iš atokiausių vietovių į gydymo įstaigas didmiesčiuose.

– Pažiūrėkime, kokia grandininė reakcija kyla, kai uždaromas kokioje nors Akmenėje traumatologinis skyrius. Juk pažįstama situacija: trauma žmogui atsitiko naktį, greitųjų teturite dvi, nuvežėte į priimamąjį, o ten eilės prie rentgeno, greitajai jau kiti iškvietimai, reikia važiuoti atgal. Pacientas paliekamas, jam po kelių valandų uždedamas gipsas, kaip jis naktį turi grįžti namo? Ką tada daro žmogus? Jis keikia viską ir visus.

Norėdami kalbėti apie kokius nors ligoninių darymus uždarymus pirmiausia kalbėkite apie socialinę infrastruktūrą, kur ji yra, kokie kaštai, kaip optimaliau ir finansiškai efektyviau suteikti pagalbą. Ir neįvaryti perkrovų. Štai Kauno klinikų poliklinikos pavyzdys. Per metus – milijonas aštuoni šimtai tūkstančių pacientų. Klausimas: ar jie visi su trečio lygio patologija? Įsivaizduokite, kai tokie srautai, kas kasdien darosi prie Kauno klinikų aikštelėse, kokios pacientų eilės! Tada kyla klausimas, o kodėl antrinio lygio įstaigos, kuriose teikiama kvalifikuota pagalba, tuštėja?

Sisteminis valdymas reikalauja sisteminių sprendimų, o sveikatos apsauga yra multisisteminis reikalas, nes susijęs su teritorija, demografija, su skirtingų ligų charakteristika. Na, žiūrėkime praktiškai ir plačiau: ten, kur vis mažiau gimsta vaikų, o daugėja senyvų žmonių, tai vystykime gerontologiją, gerontochirurgiją ir kt., kurie palengvintų tos teritorijos žmonių gyvenimo kokybės naštą. Patikėkite, jei yra 30 proc. skurde gyvenančių žmonių, tai jiems savaitę pagulėjimas ligoninėje jau yra socialinė pagalba. Svarbu ne tik lovadienių skaičių paisymas: ligoninė gali tapti multifunkcine įjungiant socialinį ir kitus biudžetus. Reikia sugalvoti, kad tai yra socialinio paketo ir gydymo įstaigos paslaugų derinys. Sveikatos apsaugos, Socialinės ir darbo ministerijos, savivaldybių administracijos planuotojai turi darbuotis prie tokių projektų. Taip yra daugelyje Skandinavijos šalių, o Lietuvos sistema yra tuo palanki, kad gerai išvystyta infrastruktūra.

Kuo arčiau namų

– Kai Jūs buvote sveikatos apsaugos ministras, puoselėjote klasterių idėją, priartinančią sveikatos paslaugų pasiekiamumą.

– Man esant sveikatos apsaugos ministru buvo įsteigti insulto, infarkto ir onkologinis klasteriai, turėjo būti dar du. Tai organizacinės struktūros, skirtos valdyti patologiją, tai žymiau efektyviau nei tai daro atskiros ligoninės. Dėl šio tikslo ir buvo atgaivintos tam tikrų medicinos sričių vyriausiųjų specialistų pareigybės. Kitas klausimas, kodėl dabar specialistai, sėdėdami Vilniuje, negali nuvažiuoti į Panevėžį, Rokiškį konsultuoti? Taip anksčiau gi ir būdavo. Tokia praktika labai pasiteisindavo. Kas specialistams atsitiko, ar prie kėdės prilipo? Nesvarbu, kad rajonuose gyvena daug žmonių, kuriems per 60 metų, bet juos irgi reikia sveikatinti, pagyvenusių žmonių problematika yra daug kompleksiškesnė. Būtent klasteris specialistus priverčia išvažiuoti iš savo „siloso bokšto“. Kas kliudo chemoterapiją atlikti kokiame rajono centre? Bet dabar būtinai steigiamas dienos onkologijos stacionaras. Ir tada, žmogau, atvažiuok dienai pasigydyti. Kur mes einame su tokiu požiūriu? Kalbu labai praktiškai: patologijos valdyme būtinai turi būti supratimas, jeigu tik įmanoma, žmogui suteikti pagalbą kuo arčiau namų ir kvalifikuotai. Jeigu nėra galimybių, tai tik tada žiūrėti kitą lygmenį. Tai ir yra sisteminiai patologijų valdymo aspektai. Žinoma, teritorijų dinamika keičiasi, turi keistis ir įrankiai. Apie tai reikia diskutuoti. Dabar stebime didžiulę specialistų koncentraciją vienose vietose, bet jie nedrįsta pavažiuoti konsultacijoms į provinciją. Tai kam lengviau atvažiuoti, ar onkologiniam ligoniui, ar radiologui?

Kai pristeigiama įvairių lygmenų sveikatos įstaigų, kažkodėl niekas nepagalvoja, o kiek gi dar perdubliuojama tyrimų, kiek bereikalingos hyperdiagnostikos? Europos Komisijoje neseniai pristatėme didžiulę studiją apie švaistymus sveikatos paslaugų sferoje 28 šalyse. Į tai reikia atsižvelgti, permąstyti strategijas ir Lietuvoje.

Vakcinuojamos net žuvys

– Įvairūs „ekspertai“, „praktikai“ visuomenėje naujųjų technologijų pagalba greitai sėja įvairiausių abejonių medicinos mokslu, pastaruoju metu ypač keliamas nepasitikėjimas skiepais.

– Kiek gripu šį sezoną mirė Lietuvoje? Net 18 žmonių. Tie skaudūs skaičiai labai aiškiai turi būti pasakyti žmonėms, kurie mano, kad antikūnius galima vystyti česnaku, kruopomis, soda, maudynėmis Baltijos jūroje ir pan.

Skiepų temai paskyriau daug energijos ir pagaliau mes laimėjome tą mūšį, privertėme Europos sveikatos ministrų tarybą gruodžio mėn. priimti didžiulį vakcinacijos dokumentą. Viena iš sričių – kova su pasipriešinimu skiepijimui. Rengiama internetinė platforma, kurios tikslas – operatyviai ir objektyviai reaguoti į internete skleidžiamas nepatikimas žinias apie skiepus. Taigi, prasimanymus, baimes siekiama įveikti patvirtintais moksliniais tyrimais, sakant tiesą apie vakcinų saugumą ir galimas komplikacijas, šalutinius poveikius. Taip pat pateikiant visą epidemiologinį vaizdą norima sukelti diskusijas su judėjimais, kurie pasisako prieš skiepus.

Štai lankiausi Palangoje stintų šventėje, kalbėjomės apie tai, kad Norvegijoje žuvytės vakcinuojamos. Stebiuosi, jog daug kam tai naujiena: betgi žuvų fermose vakcinavimas yra instrumentas, leidžiantis nebenaudoti antibiotikų! Žuvys taip pat serga. Taigi norvegai skiepija fermose kiekvieną žuvytę atskirai, rankomis. Bandos didelės, paskiepija apie 600 000!

Netgi lapės, karvės skiepijamos. Didžiulė nelaimė yra, kad neturime skiepų nuo afrikinio kiaulių maro. Todėl reikia labai sudėtingų biosaugos priemonių. Tas labai klastingas virusas gyvena tik šerne, kuris yra pernešėjas. Šernas priešinasi virusui ilgiau net keletą mėnesiui, o jei patenka kiaulei – tai 4–5 dienos. Štai Rumunijoje dėl viruso teko sunaikinti apie 300 000 kiaulių. O kas Kinijoje darosi, klaiku!

Mokslininkai neseniai padarė tarpinę ataskaitą: viliamasi, kad jiems pavyks suprasti, kodėl šitam virusui neišsiprovokuoja antikūniai. Jei jų nėra, tai panašiai kaip AIDS, kuris ilgai žudė sukeldamas imuninį deficitą. Iškyla problema, ką daryti? Tai toks specializuotas virusas! EK paskyrė labai daug pinigų, yra sukurti stiprūs mokslinių tyrimų konsorciumai, įsijungė ir Rusija, Kinija. Reikia tikėtis, jog išeitis visgi bus rasta.

Grėsmingas ligų sugrįžimas

– Kai kurias infekcines ligas jau buvome net pamiršę, o jaunoji karta užaugo jau be jų.

– Mūsų žiūrėjimas pro pirštus į skiepus jau prišaukia baisiausią bėdą, nes kai kurios infekcinės ligos, kurias buvome įveikę, sugrįžo. Pavyzdžiui, tymai. Neduok Dieve, sugrįžtų poliomielitas, mūsų kartos medikai dar prisimena jo pažeistus vaikus.

Niekas negali pasakyki, kokia nauja virusinė kombinacija gali ateiti. Mutacijos virusuose yra labai veiklios. Gali atsirasti ir paukščių gripo, kuris pavojingas žmonėms, mutacijos.

Dar kita sudėtinga šiuolaikinio pasaulio bėda yra milžiniškas žmonių judrumas pasaulyje. Kiekvieną akimirką milijonai žmonių juda oro, geležinkelių, autobusų, jūrų uostuose, keliuose. Dabar labai paprasta skleisti atsparias antibiotikams bakterijas, nes žmonių, prekybos judėjimas vis laisvėja, pavyzdžiui, Šengeno erdvėje nėra patikrų, o kiek ir kokių šalių tolimųjų reisų vairuotojų važiuoja! Kaip palengvėja infekcinių ligų plitimas!

Štai buvo padarytas toks eksperimentas: nustatyta genetiškai pažeista bakterija Brazilijoje ir imta sekti, per kiek laiko ji atsiras Azijoje ir Europoje. Per du mėnesius! Grėsmė bet kokioms naujoms infekcijoms yra labai didelė, tačiau visuomenėje supratimas apie tai yra menkas.

Sukurtas veiksmų planas

– Ar yra numatytos priemonės kovai su antibakteriniu atsparumu?

– Pirmiausia EK esame parengę kovos su antibakteriniu atsparumu išsamų veiksmų planą. Kiekviena ES šalis ir Lietuva iki šių metų pabaigos turi užbaigti nacionalinius veiksmų planus. Ir mūsų ligoninėse miršta žmonės turėdami pneumoniją, kuri nebeįveikiama jokiais antibiotikais. Pernai ES tokių mirčių buvo 33 000.

Antra, EK pasirūpino, kad didžiulis analitinis darbas būtų atliekamas su laboratorijomis, modeliavimu, skaičiavimais, su bakterijų gaudymu. Grėsmingi iššūkiai laukia, jei nesugebėsime mobilizuoti visų atsakingų grandžių žemės ūkyje, kur naudojami antibiotikai arba jei nesugebėsime kontroliuoti aplinkos. Paprastas pavyzdys, štai Klaipėdoje yra apie 150 000 gyventojų, tačiau niekas nežino, kiek jų vartoja antibiotikus, kurie pasišalina su šlapimu, nutekančiu į kanalizaciją, nuotekos patenka ir į vandenis, kuriuose žuvys, kad ir ta pati mūsų mėgstama stinta! O juk niekas ir nežino, kiek joje nusėdo antibiotikų.

Žinote, kokia atspariausia bakterija tarp mūsų, suaugusiųjų? Gonorėjos. Kodėl? Žmonės šią intymią ligą slepia, užsiima savigyda. Tai sukelia katastrofą. Aišku, dalyje patologijos savigyda yra galima, tačiau, kita vertus, ji turi itin negatyvų efektą, kada gydomasi be prirašymo, be kontrolės, be pasėlio, be išsiaiškinimo, kam bakterija yra atspari.

Deja, Lietuvoje tradicija vartoti vitaminus kaip maistą, tradicija spausti gydytojus, kad išrašytų antibiotikus, išlieka. Niekaip neįsisąmoninama, kad virusą gydyti antibiotikais yra tuščias reikalas.

– Vyresnioji gydytojų karta žinojome, kad mūsų sveikatos apsaugos pagrindas – profilaktiniai patikrinimai. Tiesa, jie nebuvo populiarūs, reikėdavo labai įkalbinėti žmones, važiuoti į vietas arba suvežti juos iš visur, bet tokių patikrinimų metu būdavo išsiaiškinama labai daug įgimtos patologijos. Ypač sėkmingas buvo naujagimių patronažas. Tai daug paprastesnės, pigesnės priemonės nei dabar taikomos. Jos užkirsdavo kelią didesnei bėdai. Dabar viskas pavirto komercija, o kas baisiausia, kad išsivystė isterija niekinti tai, kas sveikatos apsaugoje buvo gerai, kaip baisų sovietinį palikimą. Neniekinkime gerosios patirties.

Penki didžiausi priešai

– Pensinis amžius Lietuvoje nuolat ilginamas. Vadinasi, išeitis – sveikas senėjimas.

– Labai nedidelė žmonių dalis (Lietuvoje 7– 10 proc.) pasiekia tokį savo gyvenimo būdo lygį, kad jie turi sveiką senėjimą. Taigi norint pasiekti pensinį amžių yra užduotis kuo ilgiau išlaikyti žmogų kuo geresnėje sveikatoje. Ir jei sutinkame, kad prevencija yra geriau nei gydymas, tai tada susitarkime, kad šiuose dviejuose sakiniuose slypi be galo daug reikalingų instrumentų, kurie turi būti taikomi praktikoje. Jeigu tų instrumentų nėra, žodis „prevencija“ tampa tuščias. Nepamirškime, kad būtina ir sveikatos išteklių prevencija. Kiek dėl gripo yra nedarbo dienų, kiek pacientų ligoninėse, kiek išmokėta pinigų iš viešųjų finansų vietoj to, kad pigiau būtų spalio lapkričio mėnesį pasiskiepyti? Sveikatos ištekliai reikalauja pastangų mokesčių politikoje, rinkodaroje, ekonomikoje, diskusijose su maisto gamybos industrijomis apie perteklinio cukraus, druskos, riebalų dėjimą į pramonės unifikuotą maistą. Tai sukelia viršsvorio problemos augimą, kurią dar labiau pagilina nejudrumas, ypač vaikų.

Mūsų sveikatos ištekliai nuo pradžios griaunami vartotojiškos visuomenės. Čia daug ne medicinos reikalų, bet kaip svarbu užsiimti rizikos veiksnių prevencija, kad jie negriautų sveikatos išteklių. Penki didžiausi neigiami veiksniai – rūkymas, alkoholis, cukrus, druska, riebalai bei fizinio aktyvumo stoka. Ne tik įgimta genetika, bet ir mityba, viršsvorio įtaka jau yra įrodyta ir vėžio atvejais. Jei šiuos populiacinius rizikos faktorius valdytume, mes jau nuo vaiko gimimo gelbėtume sveikatos išteklius, nacijos turtą. Niekam tas nerūpi, o ir visuomenė nesusimąsto. Kaip tautoje pasiekti supratimą, kad reikėtų prevencijos metoduose matyti tas priemones, kurios nukreiptos prieš pagrindinius rizikos veiksnius. Tai ilgalaikiai dalykai, o pirmiausia turi būti itin sustiprintas dėmesys vaikų raidai.

Du svarbūs dalykai

– Kaip išlikti tokiam veikliam, energingam kaip Jūs?

– Sveikata yra individo, kiekvieno iš mūsų socialinė, fizinė ir dvasinė gerovė. Būdamas kardiochirurgas skiepijausi ir tai darau iki šiol. Pasiskiepijau ir nuo gripo. Viešai. Nes gi kaip gali pats kalbėti apie skiepus, jei pats to nedarai? Jei gydytojas rūko spaudos konferencijoje, ką esu matęs, tai šitas žmogus nieko neišmano apie sveikatą. Vykite jį lauk! Kokį pavyzdį rodome vaikams?

Pradėkime nuo to, kad esame dvasiniai žmonės. Pradėkime rytą nuo maldos, kas kuo tikime. Žinokite, tikėjimas, viltis ir meilė – šita trejybė yra tikra. Tada pamilkite savo dieną, jei įstengsite, tai virs energija.

Aš visą gyvenimą darau du dalykus: matuojuosi ryte ir vakare kraujo spaudimą ir sveriuosi. Mano sistolinis spaudimas 118–128, svoris – 79–81,5 kg. Jei 82 kg, tada jau pauzė, diena be maisto, pasninkas. Kiekvienas žmogus su maistu savo santykį atras tik pats. Genetiškai esame absoliučiai individualūs. Nesu nei vegetarizmo, nei veganizmo propaguotojas. Reikia žiūrėti lanksčiai, sistemingai sekti savo organizmo rodiklius.

Prieš kelias dienas dirbau Atėnuose, užvakar Klaipėdoje, vakar buvau Palangoje, šiandien – Gargžduose, o po pietų per Kopenhagą išskrendu į Briuselį, nes rytoj turiu būti Strasbūre, kur sesijoje mane degins ant laužo dėl lenkų jautienos ir dar kitų jautrių temų. Taigi, būdamas eurokomisaru turiu turėti daug stiprybės, būti energingas.

Mano pareigybių portfelyje – maisto sauga ir visuomenės sveikata. Tos sritys labai jautrios, tad turiu atlaikyti konfliktus: vakcinacija – tai juk apie mane pilna skiepijimosi priešininkų, pesticidai – pilna žaliųjų protestų, mėsa – veganai, šaukiantys ant manęs, kodėl neleidžiu, kad atsirastų pavadinimas veganiška dešrelė. Negaliu gi to leisti, nes gi yra semantika. Filologai aiškina, juk dešrelė yra mėsa…

– Eurokomisare, ar sugrįšite iš Briuselio į Lietuvą prezidentauti?

– Klausimas ne tik man, bet ir mums visiems. Turiu apsispręsti ir tai viešai pasakysiu jau šį penktadienį. Šeimoje išgyvenau dideles diskusijas, dabar atmosfera truputį šyla. Lietuvą pažįstu kaip savo penkis pirštus, esu ją išvažinėjęs skersai ir išilgai – nieko brangesnio už ją ir nėra. Visiems linkiu geros sveikatos ir gražaus Vasario 16-osios paminėjimo.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių