Tėvynėje įsitvirtinti – heroizmas
„Brangioji, niekas kitas mums nepadės, kaip tik mes patys“, – tokią išvadą vieną vakarą savo žmonai išsakė palangiškis, buvęs emigrantas Dovydas Petrošius, įvairias valdiškas duris varstęs, atkakliai ieškojęs apibendrintos ir konkrečios informacijos apie steigiamo verslo paramos galimybes Lietuvoje.
Su Dovydu trečiadienį buvome supažindinti, kai visos Lietuvos savivaldybių merai ir net regioninės žiniasklaidos atstovai buvome sukviesti į Prezidentūrą. Čia pirmą kartą buvo pristatytas tyrimas apie grįžtamąją migraciją ir regionų perspektyvas. Taip jau sutapo, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė kitą dieną dalyvavo konkurso „Herojai tarp mūsų“ nugalėtojų apdovanojimo ceremonijoje, kurioje buvo pagerbti savo kilniais poelgiais kitiems drąsos įkvepiantys žmonės. Prezidentė herojams padovanojo Lietuvos trispalvę – šimtmetį švenčiančios valstybės simbolį.
Penkerius metus organizuojamas konkursas „Herojai tarp mūsų“ šiemet buvo skirtas atkreipti dėmesiui į emigraciją ir tuos piliečius, kurie pasirinko Lietuvą. Iš viso apdovanota 10 žmonių. Tarp jų ir minėtasis palangiškis Dovydas Petrošius, kuris po 10 metų gyvenimo Anglijoje sugrįžo į Lietuvą ir socialiniuose tinkluose subūręs iniciatyvinę emigrantų grupę kviečia lietuvius grįžti namo, padeda jiems adaptuotis.
Dovydas žurnalistams pasakojo esąs pakankamai atkalus ir jo nereikia vedžioti už rankutės, tačiau kai jis grįžęs iš emigracijos Lietuvoje kelerius metus dirbęs samdomą darbą sumanė praėjusių metų pabaigoje sukurti verslą, tai savo kailiu patyrė, kokia griozdiška Lietuvoje yra biurokratinė sistema, kaip geros verslo skatinimo iniciatyvos yra išsklaidytos, kaip įvairios institucijos teikia tik ribotą informaciją, tačiau ne apibendrintą. Tad atkakliajam Dovydui teko pasikliauti tik savimi. Dabar jau jis yra statybų verslo savininkas.
Tačiau kiek tokių energingų, nenuleidžiančių rankų, neieškančių žodžio kišenėje grįžusių emigrantų turime Lietuvoje? Ko gero, kiekvienas žinome kokią nors savo giminaičio ar draugo istoriją, kai su geriausiais ketinimais grįžęs žmogus stengiasi pats įkurti savo verslą tikėdamasis užsidirbti duonos su sviestu, bet neretai tai pasibaigia tuo, kad vėl su šeima išvykstama į užsienį. Ne atostogauti, bet vėl dirbti ir užsidirbti. Ir šitie žmonės jau visam laikui peržegnoja sugrįžimą į Lietuvą.
Tokią situaciją patvirtina ir minėtas pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje atliktas grįžtamosios migracijos tyrimas. Jis ir atskleidė tokį emigracijos paradoksą: emigrantai sugeba integruotis užsienyje, o sugrįžę į Lietuvą – ne. Išskiriamos dvi to priežastys. Susirasti būstą, darbą, išspręsti biurokratinius klausimus, gauti dominančią informaciją svetur labai dažnai padeda geriau išsivystęs emigrantų tinklas, o „sugrįžusių“ pagalbos mechanizmų Lietuvoje nėra. Antra, užsienyje žmogus labiau mobilizuotas, o reemigravus neretai užvaldo jausmas, kad vien tik už sugrįžimą Lietuva jam yra skolinga, biurokratinės kliūtys kartais vertinamos per padidinamąjį stiklą.
Tyrimas apie grįžtamąją migraciją ir pastaruoju metu toks visuotinis valdžios dėmesys emigrantams, mano galva, yra gerokai susivėlinęs. Juk dėl emigracijos šalies gyventojų skaičius per pastaruosius 27 metus sumažėjo beveik milijonu, kasmet išvyksta apie 40–50 tūkst. žmonių. Vadinasi, kasmet prarandame po vieną Lietuvos miestą. Kai pagalvoji, tai tikrai šiurpoki skaičiai. Didžiausia visų politikų, pradedant aukščiausiais ir baigiant savivaldos grandimi, nuodėmė yra ta, kad pavojaus varpais nebuvo suskambinta, kai praradome pirmuosius šimtus tūkstančių savo žmonių. Taip laisvas darbo jėgos judėjimas atvėrė galimybę perspektyvesniam gyvenimui, tačiau valstybė prarado ir daug metų negalvojo, kaip susigrąžinti pridedamąją vertę kuriančiuosius į Tėvynę.
Minėtame tyrime atskleista, kad beveik kas antras užsienyje gyvenantis pilietis domisi galimybėmis sugrįžti į Lietuvą. Tai viltinga ir mūsų valstybės atsakas turėtų būti ne „mokėjai išvykti, mokėsi ir sugrįžti“, bet „Labas, kaip gera tave matyti, kuo galiu padėti?“.
