Tėvai, vaikai ir vardai

Tėvai ir vaikai – amžinoji kartų problema. Jau mūsų tautosakoje reta daina, o ypač pasaka apsieina be griežto tėvo sprendimo, motinos meilės ar nemeilės bei jų mėginimų atitaisyti vaikų paklydimus. Kaip ir toji, kur sūnus veža seną paliegusį tėvą į mišką, o tai regintis vaikas sako: „Tik rogelių, tėveli, nepalik, nes aš turėsiu ir tave, kai pasensi, jomis išvežti.“ Šeimos pavyzdys, auklėjimas, šeimos tradicijos susipynusios lyg medžio laja, bet gajos ir nepasiduodančios madoms, nors atsilaikyti darosi sunkiau ir sunkiau.

Kaip ir vis sunkiau, gimus vaikui, parinkti jam tinkamą vardą. Šiomis dienomis, prisimenant tautos liūdnąją datą – Sausio 13-ąją pasirodė socialiniuose tinkluose straipsnių apie tai, kad šią dieną žmonės ne tik žuvo, buvo, kam teko ir gimti. Statistikos užfiksuota, jog Lietuvoje 1991 metų sausio 13-oji diena beveik šimtui piliečių tapo jų gimtadieniu. Jiems buvo renkami ir tų dienų dvasią atitinkantys vardai – Vytautas, Mantas, Mindaugas, Kęstutis, Eglė, Marija... Būdavo, jog vėliau toje pačioje klasėje sėdėdavo net keli bendravardžiai, bet niekam tai per daug netrukdė. Iš tokių vardų nei išsijuoksi, nei pasityčiosi, o juo labiau nekils abejonių dėl jų reikšmės. Bet... „mainos rūbai margo svieto“ ir keičiasi ne tik mūsų gyvenimo būdas, bet ir vardynas.

Praėjus 30-čiai metų nuo tos atmintinos dienos, jau beveik neliko senųjų lietuviškų vardų, į mūsų gyvenimą stoja nauja karta – toji, nuo pat gimimo vietoj čiulptuko gaunanti į rankas išmanųjį telefoną, dar su sauskelnėmis, bet jau apkeliavusi pusę Europos, dar neturinti dantų, bet jau valganti „Macdonalduose“. Žinoma, ir vardai jų visai kiti: Itonas, Kevinas, Markas, Luna, Frėja... Na, šių ir panašių vardų turėtojai greičiausiai iškart ruošiami užsieniui, kad lengviau būtų adaptuotis, bet vis daugėja ir tokių, kurie yra gryna tėvelių išmonė. Pvz.: Mažė, Upius, Aguona, Mauras, Bruknė, Perkūnija. Anksčiau tokiais vardais būdavo įprasta šaukti gyvūnus: arklius, karves, kates ar šunis. Dabar jais apdovanojami vaikai. Tačiau vardas ir yra pirmoji tėvų dovana visam gyvenimui, ją turės netgi tuomet, kai pasens ir bus „močiutė Aguona ar senelis Upius“. O ką besakyti apie Panevėžyje užregistruotą vardą Liuciferis. Tiesa, tėveliai su juo grįžo iš užsienio, gal ir vėl išvyks, bet tai nelabai ką keičia. Gaila vaiko, ir tiek.

Vartydami žurnalus, laidose ar socialinių tinklų puslapiuose dažnai atrasite vieną save garsinančią moterį, gana įkyriai demonstruojančią ištobulintą figūrą, vardinius apdarus ar pasakojančią apie įspūdingas savo vaikų šventes bei šeimos keliones. Buvusi Paksaitė vien savo pavarde jau sukelia kai kurių žmonių nepasitenkinimą: „Kas jai, tėvas pasirūpino...“ Galbūt, bet aš ne apie tai, o apie šios moters dukrą, apie tą mergaitę, kurios gimtadieniais žavėdavosi visos mamos. Neseniai pasirodžiusi vienoje televizijos laidoje, kur kepama, verdama ir ragaujama, ši mergaitė gerokai nustebino. Ji taip šauniai sukosi virtuvėje, įgudusiais judesiais, ne prasčiau kaip laidų apie maistą vedėja Beata, maišė, plakė ir tuo metu dar pasakojo, kad negalėjai nesižavėti. Sakytume, ją specialiai šiai laidai paruošė. Tik to paprastai neišmoksi, turi būti nuolatinis pomėgis ir darbas. Kas matė, turbūt irgi pagalvojo, kaip skiriasi mama ir dukra. Mama tobulina save ir puošiasi, dukra sukasi virtuvėje ir tuo tiesiog mėgaujasi. Vadinasi, geras gyvenimas šios mergaitės nesugadino, nes ji nebijo nei puošnios suknelės išsitepti, nei pasirodyti nemadinga. Kad daugiau taip būtų.

Vis dėlto ima ir pasitaiko, kad motinos kitiems surengto egzamino neišlaiko ir pačios vaikas. Europarlamentarė A. Maldeikienė mėgsta egzaminuoti Seimo narius, pateikdama jiems pačius netikėčiausius klausimus, pvz., kas yra PSD, PMS ar VSD. Juokinga ir apgailėtina būna stebėti, kaip tautos išrinktieji mykia, raudonuoja ar bando nuo nepatogių klausimų visaip išsisukti. Bet egzaminuodama šį Seimą visada kritiškai nusiteikusi politikė neišvengė akibrokšto ir pati: į klausimą, kam yra skiriama didžiausia valstybės biudžeto dalis, teisingo atsakymo, jog socialinei apsaugai, nepateikė ir jos pačios sūnus, šįmet tapęs Seimo nariu. O tik buvo pasibaigęs posėdis, kuriame svarstytas valstybės biudžetas...

Panaši situacija ne kartą buvo ir mūsuose, kalbu apie viešus rinkimų debatus. Kiek daug kandidatai nežinojo, kaip mėgino išvengti aiškaus atsakymo, perfrazuodami klausimus, užsipuldami vedėją ar karštligiškai ieškodami atsakymo savo užrašuose. Ką gi, žinot, žmonės, kur einate, ruoškitės. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog buvo ir pasiruošusių. O ruoštis tam reikia kaip Dakaro raliui, visus metus ar dar daugiau, ne visiems juk duotas greitas suvokimas ar iš niekur atsirandantis politikos išmanymas. Beje, laimėjusieji kartais taip įsijaučia į nugalėtojų vaidmenį, kad pamiršta ir savo reklaminius plakatus nusirankioti. Gargždų centre irgi tokį, raginantį vyrus ir moteris balsuoti, vis dar matome.

Taigi, kol turtingi berniukai mašinomis ir motociklais gąsdino dykumų kupranugarius, kiti lietuviai laukė skiepų, to išsvajotojo bilieto į laisvę. Vieni tai daro kantriai, kiti lieka ištikimi nacionalinei ypatybei – lipti per galvas, čiupti, griebti, sukčiauti. Reikia tik stebėtis, kokia turtinga šalis esame, vis yra ir yra ką vogti. Štai dabar vagia skiepus. Plieskiasi skandalas, auga nepasitenkinimas, pyktis, lyg ir galvos turėtų lėkti. Pažiūrėsim. Nesnaudžia ir kalėjimų universitetus baigę sukčiai: siūlo vakcinas pirkti, o pensininkus netgi „skiepija“ namuose. Žinoma, ne už dyką.

Gerai bent, kad dauguma žmonių tokioms niekšybėms išsaugojo stiprų imunitetą. Kaip ir keistiems lyg patyčios vardams, nemokšiškumui, patiklių žmonių apgaudinėjimui ar besiformuojančiai visuomenės taisyklei: „Apvok artimą savo“. Teisus rašytojas A. Kamiu sakydamas, jog „su neteisybe arba bendradarbiaujama, arba kaunamasi.“

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė


Taip pat skaitykite:

Darom iki galo!

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Šimtadienio klūpsniai

Prieškovidinio laikotarpio mokyklose vasaris būdavo…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook