Tema
Mirštančiojo paskutinė valia – įstatymas pasiliekantiesiems žemėje
Daugelis turime savo tėvų ar senelių turėtų daiktų, kurie mums kasdien primena brangius žmones. Tarp tokio išsaugoto palikimo pasitaiko asmens dokumentų ar kitokių raštų. Šiandien tokie šimtmečio senumo liudininkai ypač reikšmingi. Jaunajai kartai jie byloja apie visai kitokios visuomenės formacijos įpročius, tradicijas ir teisėtvarką.
Be galo įdomu pavartyti ne tik prieškario Lietuvoje išleistus leidinius, bet ir gyventojų asmeninius dokumentus – pasus, gimimo, mirties ar santuokos liudijimus, mokslo pažymėjimus, testamentus, bajorystės ar kitokius kilmės dokumentus.
Mokytojas Stasys Globis saugo senelio testamentą, surašytą 1923 metais. Nepriklausomos Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, tačiau viršaičiai pareigas atliko puikiai. Testamentas surašytas ranka, aiškiai ir įskaitomai. Kalba ir stilius senoviški, su slavizmais ir tarmybėmis. Pakankamai įskaitomi parašai, Eržvilko valsčiaus valdybos antspaudas ir viršaičio parašas. Už testamento sudarymą paimta 2 litų valstybės rinkliava. Ano meto sąlygomis tai buvo nemaži pinigai.
Ant amžino valdymo…
Testamentas pradedamas kaip įprasta tokį dokumentą sudarant:
„Tukstanti devini šimtai dvidešimt trečiu metu gegužio šešiolikta diena. Mes žemiau pasirašiuseji piliečiai Taurages Apskrities, Eržvilko Valsčiaus kaimas Naujininkelių Petras sunus Antana Globys iš vienos puses ir jo sunus Petras Globys iš antros puses sustatem ši sutartie apie žemiau sekantie:
1). Aš Petras Antanas Globys turių kaimo Naujininkelių keturiolika ir viena cverti (14 ¼) dešimtinių zemes, iš kurių keturis (4) dešimtinių ygijau pirkus nuo pil. Jona Globie, aštuonis (8) dešimtinių ygijau ypedinistes teisemis mirus mano tevui Antanui Globiui, o du ir viena ketvirtdalie (2 ¼) kontraktines; ant tos zemes yra keturis (4) trobas, tą turto su esančios tame uke gyvoliais, visokio inventario, ukiškių yrankiu ir visokiu padargu, vienu žodžiu kas tik randasie tame uke – pavedu ant amžino valdyma sunui savo Petrui Globiui.“
Paveldėtojo priedermė – išlaikyti tėvus
Testamente priimta detaliai išvardinti, kaip, paveldėję turtą, šiuo atveju ūkį, asmenys turi aprūpinti savo tėvus, senelius ar kitus išlaikomus asmenis. Testamentas buvo garantija, kad paveldėtojai griežtai laikysis testatoriaus nurodymų. Jų nesilaikant ginčus spręsdavo teismas.
Toliau šiame testamente nurodoma:
2). „Sunus Petras Globys gavu mynetu turto turie manes ir motinos Leokadijos sąziniškai užlaikyti, duoti kas metu ant maisto: aštuonis (8) puru rugių, šešis (6) puru avižu, viena (1) puru miežių, padeti penkes (5) puru bulbių ir nukasti, linu sieti keturius (4) gorčiu, daržovims tris lises zemes, viena karve šerti ir ganyti, viena avie šerti ir ganyti, kas metu 23 balandzio turie nupirkti mums paršiuka 5-6 savaičiu senuma, kas metu duoti mums pasiskirti puspalti lašiniu nuo pirmgaliu, du (2) pudu druskas, kambarie su pečiu ir kuro, ant žybala ir smulkiu reikalu dvidešimt litu (20 lt), avalinie „čeveršku“ per penkis metus, del kurpiu kas meta paredkas. Mirus man tėvui ar mano žmonai, tai pasilikusiam vienam nurodita maista duoti per puse bet karve, ave, kambarį, paršiukas turie buti pilnai.“
Paveldėtojas išmoka dalis kitiems
Tos dalys nemažai jaunų ūkininkų nuvarydavo į varžytynes. Ypač dukterims skirtos didelės pasogos arba išmokos mokslo siekiantiems kitiems testatoriaus vaikams. Žemę paveldėjęs dažniausiai vyresnysis sūnus buvo priverstas sunkiai dirbti, taupyti litą prie lito, kad laiku atiduotų dalis. Lietuvos kaime vyravo įsitikinimas, jog žemė yra brangiausias turtas, ji nežus ir nesudegs, ūkininkaudamas gali prasigyventi. Ne visiems pavyko, ypač jei pasiskolinęs iš banko, nebepajėgi laiku grąžinti paskolos.
Taigi grįžkime prie testamento.
„Antram sunui mano Juozapui Globiui, jims susitarus, sunus Petras už prigulinčio jam dalie turie išmoketi – kada Juozapas išeis iš tos ukes – tris šimtus (300) amerikos suvenytos Valstybės doleriu, viena kumele nejaunesnie 2 metu ir nesenesnie 12 metu 5 pedu auksti, ir viena karve. Iki išėjima brolie Juozapa duoti jam valgyma, kvartera, vilnuoniu bažnytenis drabuzes vienam metų vasariskus o antram metu žieminių, ir už darba pri tos ukes per metus penkis dešimt (50) litu, ir viena pora batu ant dveju metu.
3). Dukterei Petronelei po vyru Bertulienei prigulincie jai dalie atiduota.
4). Dukterei Pranciškai po vyru Macijauskienei prigulinčie dalie atiduota bet jai sunus Petras turie padirbti šiepa drabužiu kabinima: su dvejais dureis suvertima po antruju palituriu.
Ant viršisdėstyta sutinku ir tvirtinu Petras sunus Antana Globys beraštis – jam ypatiškai prašant pasirašau Antanas Girdžius (parašas).
Sutinku ir tvirtinu Petras Globis (parašas)
Sutinku Globis Juozapas (parašas)
Sutinku Petronele Bertulienė berašti – jai ypatiškai prašant pasirašau Antanas Girdžius
Sutinku Pranciška Macijauskienė berašti – jai ypatiškai prašant pasirašau Jozas Kukanauskis
Liudininkais buvom ir pasirašom Antanas Girdžius Jozas Kukanauskis.“
(Trečio liudininko parašas neįskaitomas).
Parašus tikrino ir testamentą antspaudavo Eržvilko valsčiaus viršaitis P. Urbonavyčia.
1924 m. birželio 4 d. prierašai šiame testamente liudija, jog 300 Amerikos dolerių sumokėta broliui Juozapui Globiui, taip pat atiduota kumelė ir karvė. Prierašus tvirtino tas pats viršaitis.
Nuo antikos iki mūsų dienų
2002 m. Lietuvoje išleistas rinkinys „Žymių žmonių testamentai“. Knygoje sudėti Lietuvos ir kitų pasaulio šalių piliečių testamentai – nuo grynai chrestomatinių turtinių su nuorodomis ir detaliai išvardintu turtu bei priesakais paveldėtojams, kaip šiame straipsnyje cituojamame Petro Globio testamente, iki literatūrinių ir politinių testatoriaus valios pareiškimų. Skaityti juos įdomu dar ir todėl, kad turiningas testamentas tarsi to žmogaus gyvenimo apibendrinimas ar laiškas ateities kartoms. Jame išreikšti ne vien dalykiniai patvarkymai, bet ir pilietinė pozicija.
Iš literatūros turime nemažai pavyzdžių, kai reikšmingas eilėraštis ar kitoks autoriaus kūrinys tapo to žmogaus pilietiniu testamentu. Šioje knygoje surinktų žinomų Lietuvos rašytojų, politikų, partizanų ar visuomenės veikėjų testamentai byloja apie jų susirūpinimą tautos ir visos Lietuvos ateitimi.
Filosofas, dramaturgas, publicistas Vydūnas testamente jaunimui rašė: „Tegul tvirtos lietuvių tautos jaunimo pasiryžimas kaip gyva ir stipri galia lydi lietuvių tautą į ateitį…“ Prof. Česlovo Kudabos, Kovo 11-osios akto signataro, rašinyje, išspausdintame jau po jo mirties, jaudulį kelia tokios eilutės: „Seniai pasakyta, jog Dievas, norėdamas žmogų nubausti, leido jam tai pačiam padaryti. Proto šviesos netekus dažniausiai žmogus būna pavergiamas pražūtingos savinaudos.“ Dr. Jono Basanavičiaus priesakas tautai: „Triūskimės, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoj išbarstysim, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis…“ Partizanų generolo Jono Žemaičio paskutiniai žodžiai teisme Maskvoje: „Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus. Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai po penkiasdešimties, po šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus.“
Didelės asmenybės priesakai tautai tampa jos stiprybės galia. Motiejus Valančius testamentiniame laiške rašė: „Norėčiau ir numiręs būti jums naudingas“. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas: „Mirtingo žmogaus žemiškąją kelionę įprasmina dvi dimensijos: kokius pėdsakus palieka jo žingsniai ir kurlink jie veda. Vienų pėdas užlygina pirmas pūstelėjęs vėjas, o kitų pėdomis eina žmonės, daug žmonių“.
20-ojo amžiaus didieji diktatoriai, prieš mirtį testamente reikšdami paskutinę valią, ne savo baisias kaltes žmonijai prisipažino, bet kaltino kitus: Leninas – Staliną, Hitleris – žydus.
Paskutinės valios pareiškimas
Lotyniškai testamentum – paskutinioji valia. Pagal romėnų teisę testatoriaus valia laikoma įstatymu. Nuo 1840 m. Lietuvoje įsigaliojus carinės Rusijos įstatymams net iki 1940 m. testamentas galėjo būti sudaromas pas notarą dalyvaujant trims liudytojams arba namie surašomas paties testatoriaus ar jo paprašyto kito asmens dalyvaujant dviem liudytojams, kurie patvirtindavo testatoriaus asmenybę ir veiksnumą. Naujajame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kuris įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d., numatytos dvi testamentų rūšys – oficialieji ir asmeniniai. Oficialieji raštu surašomi ir patvirtinami notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno, asmeniniai – testatoriaus ranka surašyti ir jo pasirašyti.
Kol gyvas testatorius, testamentas yra įstatymo saugoma paslaptis. Paskutinioji žmogaus valia, kad ir kokia forma ji būtų pareikšta, visada nusipelno pagarbos.
Aldona VAREIKIENĖ
