Tebejaudina akademiko Jono Lankučio humanistinis palikimas

Atsiminimų vakare Jono Lankučio šeima, giminė buvo įvardinta esanti kaip vienas lydinys. Jaukumą, svetingumą namuose kurdavo J. Lankučio žmona Janina, kuri daug metų redaktore dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnale. Pora užaugino du vaikus – leidinių redaktorę, dėstytoją Margaritą Lankutytę-Dautartienę ir sūnų – vaikų gydytoją Kęstutį Lankutį. Savo senelio dvasine stiprybe, ištikimybe žemaitiškai prigimčiai ir tolerancija didžiuojasi jo vaikaičiai Sigita, Juozas ir Jonas. Prasmingu atsiminimų vakaru kartu su bibliotekininkais pasidžiaugė ir Seimo narė Rasa Petrauskienė.

Itin tolerantišku žmogumi artimųjų, draugų ir kolegų prisimenamas akademikas Jonas Lankutis (1925–1995) neišpildė tik vieno savo darbštaus tėvelio lūkesčio: nepasirinko kaip ir jis siuvėjo amato. Matyt, suveikė stipresni buvę mamos, kilusios iš garsios vyskupo Motiejaus Valančiaus giminės, genai. Jonas, pokario Gargždų progimnazijoje kartu su kitais gabiais moksleiviais įkūręs literatų būrelį „Ąžuolas“, per savo gyvenimo dešimtmečius pats tapo lietuvių literatūros, ypač dramaturgijos, tyrinėjimo ąžuolu. Mūsų kraštiečio veikalai buvo įvertinti valstybinėmis premijomis, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio 3-iojo laipsnio ordinu.

Gyvenęs sostinėje, bet beatodairiškai mylėjęs savo gimtuosius Gargždus J. Lankutis deramos pagarbos sulaukė ir tėviškėje. 2000 m. jo vardu pavadinta Klaipėdos rajono savivaldybės viešoji biblioteka. 2003 m. jam suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas.

Akademiko dukra M. Lankutytė-Dautartienė (trečia iš kairės) nuoširdžiai saugo savo tėvo atminimą, jo dvasines vertybes skiepija jaunajai kartai. Margarita nuolat bendrauja su Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio biblioteka, jos direktoriumi Juozu Gutausku, pavaduotoja Diana Cipariene. Atsiminimų vakare kartu su mokslininkėmis prof. Dr. A. Martišiūte-Linartiene, dr. J. Sprindyte, dr. D. Mitaite Gargždų miesto garbės piliečio, habilituoto mokslų daktaro J. Lankučio atminimą pagerbė ir Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė. Atminimui skirtas ciklas

Garbiojo kraštiečio, įžymaus lietuvių literatūrologo J. Lankučio 95-ųjų gimimo metinių paminėjimui jo vardo rajono Savivaldybės viešoji biblioteka skiria renginių ciklą, apžvelgiantį akademiko asmenybę ir kūrybinę veiklą.

Gargždų šviesuomenė bibliotekos skaitykloje antradienį atsiminimų vakare „Prie didžiojo knygos kelio: akademikui Jonui Lankučiui – 95“ susitiko su literatūros mokslininko kolegėmis, šeimos nariais, giminėmis.

Prisiminimais apie jo tolerantišką vadovavimo stilių, santykius su moksliniais bendradarbiais, tuometinės sovietinės valdžios apribojimais mokslininkams pasidalijo minėto instituto dabartinė direktorė, prof. Dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Jūratė Sprindytė, dr. Donata Mitaitė.

Akademiko J. Lankučio vaikaičiai Jonas, kuris yra informacinių technologijų verslo konsultantas ir dar vadovauja universiteto studentų magistriniams darbams, bei Juozas, pasirinkęs policiją ir kariuomenę, ypač pagarbiai ir šiltai kalbėjo apie savo senelį. Jo atminimas yra oriai saugomas šeimoje, senelio humanistinės nuostatos yra tarsi giminės paveldas. Daug metų vadovavęs Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui J. Lankutis savo buvusių bendradarbių prisimenamas kaip labai garbingas žmogus ir talentingas mokslininkas, gilią brydę palikęs lietuvių dramaturgijos tyrinėjimuose. Pavaldiniai jį labai gerbė, bet nebijojo. J. Lankutis buvęs ramaus charakterio, tačiau kompanijose linksmas, humoro jausmo nestokojantis, elegantiškas, mokantis gerai šokti. Reta jį būdavo matyti prarandantį savitvardą. Tačiau dr. D. Mitaitei, tuomet dar jaunai specialistei, vienąkart tekę, kai ji užėjusi pas instituto direktorių paimti ir nunešti į leidyklą V. Mykolaičio-Putino atsiminimų knygos rankraščio. Direktorius pratrūko dėl to, kad neįmanoma nieko padaryti dėl būsimo leidinio cenzūravimo.

Prisiminimų vakaras buvo filmuojamas, tad J. Lankučio viešoji biblioteka visą medžiagą įkels į „YouTube“ kanalą.

Siūlo įsteigti premiją

Prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė susitikime atkreipė dėmesį, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas yra įsikūręs nuostabiuose Petro Vileišio rūmuose Antakalnyje. „J. Lankutis vadovavo ypatingam institutui, turinčiam tokią istoriją, kad tai galima prilyginti visos Lietuvos istorijos metaforai. Pasinaudodama proga visus kviečiu į P. Vileišio rūmus, į mūsų institutą. Apsilankykite ekskursijose, nes ten yra ne tik mokslininkų palikimas, bet ir tautosakos lobynai. Įsivaizduokite, šiemet švenčiame 40-metį, kai buvo pradėtas leisti lietuvių liaudies dainynas. Išėjo 25 dideli tomai, o pabaigos dar nematyti. Kai buvo bandyta suskaičiuoti dainas, patarles, minkles ir kt., tai instituto archyvuose jų yra per 10 mln. vienetų“, – perduodama įvairių instituto mokslininkų parengtų vadovėlių, knygų kolekciją kuriai nors miesto mokyklai kalbėjo profesorė. Ji akcentavo, jog J. Lankučio pedagoginį dramaturgijos tyrinėtojo talentą galima ir dabar pastebėti ne viename literatūros vadovėlyje.

„Kaip būtų galima įprasminti J. Lankučio atminimą, jo darbų kūrybingą tąsą?“ – svarstė dr. A. Martišiūtė-Linartienė. Lietuvių literatūros institutas turi tris premijas. Tai yra buvusio direktoriaus, ilgamečio darbuotojo Algio Kalėdos (už 2019 m. ji skirta vertėjai, prof. Reginai Koženiauskienei, beje, ji iš lenkų kalbos išvertė Gargždų barono Eugenijaus Renės poezijos knygą „Žemaitiški vaizdeliai“). Kita premija yra Vytauto Kubiliaus, skiriama kritikams. „Taip pat turime ir kūrybiškiausios knygos premiją. Manyčiau, kad kartu su jūsų viešąja biblioteka ir labai energinga akademiko šeima vertėtų pagalvoti apie Jono Lankučio premiją, kuri būtų skiriama už teatro, dramaturgijos tyrinėjimus“, – ateities pasiūlymą išsakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovė.

Įveikė povandeninius rifus

Ilgametė J. Lankučio kolegė dr. J. Sprindytė susirinkusiųjų dėmesį atkreipė į tai, kad J. Lankutis vadovavo permainingu laikotarpiu (1984–1992), bet tame nelengvame laike jis buvo idealus direktorius. „Sovietinį periodą reikia vertinti pagal to laiko aplinkybes. Direktoriaus ypatingas lojalumas, diplomatiškumas, sugebėjimas visose situacijose išlaikyti santūrų, orų, pagarbų santykį su viskuo ir visais, apsaugojo institutą nuo kokių nors išsišokimų ar ekscesų. Jis buvo perpratęs režimo diktatą ir žinojo visas jo subtilybes. Tad tarsi laivo kapitonas institutą saugiai vedė apeidamas visus povandeninius rifus“, – vaizdžiai pasakojo dr. J. Sprindytė. Ji akcentavo, kad J. Lankutis buvo laikomas oficialiu kritiku ir solidžiu mokslininku, o iš kitos pusės jis labai puoselėjo literatūros naujoviškumą ir šiuolaikiškumą. „Tiesiai pasakysiu: J. Lankutis buvo gudrus. Tarybiniais metais reikėjo tarnauti ideologijai, o jis sugalvodavo puikias antraštes, pvz., „Socialistinis realizmas ir šiuolaikiniai meniniai ieškojimai“. To socialistinio realizmo būdavo knygoje vos keli straipsniai, o visa kita – tikrai apie literatūrą“, – akcentavo mokslininkė, primindama, kad J. Lankučio tyrinėjimo akiratyje buvo tikri lietuvių literatūros korifėjai. Tai ir Justino Marcinkevičiaus dramos, ir Eduardo Mieželaičio poezija, ir Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Grušo, Balio Sruogos, Vydūno kūryba. J. Lankučiui imponavo tragiški, sudėtingi personažai, gyvenę ir veikę lemtingomis aplinkybėmis. „Dabar esame pernelyg susmulkėję, tyrinėjame labai siauru aspektu (pvz. kokią vieną priesagą). Disertacijų objektai yra kartais tokie menki, kad graudu darosi“, – atvirai vertino dr. J. Sprindytė. Pati gyvenimo realybė vertė jį analizuoti literatūrą kaip procesą, kaip tendencijų visumą. Jis gi redagavo paskutinius literatūros istorijos didžiausius tomus, gi reikėjo suvienodinti, aprėpti, sudėti tinkamus akcentus. Be to, jis buvo daugybės įvairių leidinių redkolegijų narys. „Žodžiu, jis buvo visur kviečiamas, patikimas žmogus, iš kitos pusės jis visada turėjo kažką ordinaraus pasakyti, iškelti rašytojus, kurie buvo nutylimi“, – sakė dr. J. Sprindytė. Instituto archyvuose galima rasti jo kritiškų recenzijų, pavyzdžiui, apie tuomet itin garsų poetą E. Mieželaitį, kuris buvo net Lenino premijos laureatas. J. Lankutis sakydamas savo nuomonę gebėjo atsispirti „laureatizmui“.

Dr. D. Mitaitė sakė esanti savo pirmajam direktoriui J. Lankučiui dėkinga už savo gyvenimą tokį, koks jis buvo ir yra. Mat baigusi Vilniaus universitetą, pritarus J. Lankučiui, išvažiavo į Maskvą studijuoti aspirantūroje. Taip prasidėjo jos, kaip mokslininkės, kelias. Dr. D. Mitaitė pakomentavo du J. Lankučio rašytus laiškus dramaturgui Juozui Grušui, kuriuose buvo impulsyvios, tačiau labai taiklios įžvalgos ir pastabos apie rašytojo dramas „Barbora Radvilaitė“ bei „Švitrigaila“.

Vilija BUTKUVIENĖ

Stasio SODEIKIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių