Tautos istorija turėtų virsti kiekvieno mūsų istorija

Gegužę Priekulės – Mažosios kultūros sostinės – Keliaujanti šviesa nušvietė ne tik kelią, bet ir realią galimybę kiekvienam, norėjusiam prisiliesti prie mūsų tautos didžiausio turto – kalbos, literatūros, istorijos, kultūros.

Sakoma, kad kultūra visada yra vietoviška, visada įsišaknijusi. Kitaip tariant, gimtinė ir giminė rodo vietovės ir žmogaus giminiškumą. Juk ne kitaip, jei prisimename savąją kilmę ir raidą, savo šventuosius ir didvyrius! Vadinasi, puoselėjame istorinį kultūrinį paveldą. Gražus ir prasmingas paliudijimas – gegužės 12 dieną Priekulėje vykusios dvi konferencijos, savo turiniu atliepiančios ir papildančios viena kitą.

„Reformacija Lietuvoje“ – respublikinė mokytojų ir mokinių praktinė konferencija (koordinatorė – direktoriaus pavaduotoja ugdymui Loreta Kaltauskienė, moderatorė – istorijos mokytoja metodininkė Eglė Jociuvienė), skirta Reformacijos 500-osioms metinėms paminėti, prasidėjusi dar priešpiet Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijoje. Konferencijos pranešimų temų amplitudė plati – nuo Mažvydo iki šiandien, nuo Didžiosios iki Mažosios Lietuvos ir… Priekulės reformatų bendruomenės.

Antrąją dienos pusę su Mažosios Lietuvos vardu ir spaustuvininko J. F. Šrėderio asmenybės, istorinės ir žmogiškosios veiklos esmės suvokimu kultūros kontekste persikeliame į Kultūros centrą, kur pasitinka Klaipėdos „Kuršių ainiai“ – Jolitos ir Alvydo Vozgirdų bei jų atžalų Adelės ir Liepos emocingai nuoširdus muzikavimas, „Knygos pašaukti“ renkasi šios konferencijos pranešėjai bei klausytojai. Konferenciją vedė ir Priekulės kultūros veiklos savastį pristatė pedagogė, rašytoja, kraštotyrininkė Edita Barauskienė, jau ne tik prisijaukinusi žodį, debesį, paukštį…, bet ir jų jėgą gebanti kūrybiškai atgaivinti laikmečių neapdairiai nustumtoj praeity. O joje – spaustuvininkas, mokytojas, Priekulės našlaičių prieglaudos savininkas, visuomenininkas, pasišventėlis labdaringiems darbams J. F. Šrėderis, 1865 m. įkūręs spaustuvę, leidusią lietuvišką literatūrą – kalendorius, religines knygas kaimo žmonėms, kuriomis prekiavo Klaipėdos, Šilutės, Tilžės ir Karaliaučiaus knygininkai. Draugėje su įpėdiniu Jurgiu Traušiu išspausdino tiek knygų, kad Priekulė pakilo į IV vietą tarp Mažosios Lietuvos miestų, o nuo 1886 m. vis didėjančius spaustuvės poreikius pateisino Drukiuose pastatytas naujas mūrinis pastatas. 1875 m. spaustuvė parduota J. Traušiui, o už gautus pinigus J. F. Šrėderis tęsė švietėjišką veiklą – įsteigė parengiamuosius kursus stojantiesiems į mokytojų seminarijas, vėliau – sunkiai auklėjamų paauglių prieglaudą. Šios asmenybės gyvenimas – dorovės liudijimas, o be dorovės, žinia, tiesiog nėra kultūros. Dorovė yra būtina sąlyga, kad žmogus gyvendamas šviesintų savo dvasią ir taip įsilietų į visuomenės švietimą.

Laimė, bendraminčių nestokojame ir šiandienos kultūros istorijoje. Štai Domas Kaunas, Vilniaus universiteto profesorius, vienas žymiausių šiuolaikinės knygotyros Lietuvoje atstovas, priekuliškis žemaitis, paantrina: „Man rašomos knygos sudaro galimybę liudyti apie mūsų kone jau prarastos tautos dalies, Mažosios Lietuvos lietuvių, istoriją, praeities dvasią, jų didžiulę kultūrinę pažangą, kartais toli pranokusią didžiosios tautos dalies pažangą. Tad labai vertinu galimybę prisiliesti prie dvasinių dalykų, kaupti juos liudijančią žiniją ir tarytum rasti raktą į praeities, slėpiningo pasaulio suvokimą. Nuolat lydi mintis, kad tęsti tokį darbą ir net kažkiek pasiaukoti yra ne tik verta, bet ir pareiga.“

Domo Kauno knygos-studijos „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“, išleistos žymaus klasiko 300-osioms gimimo metinėms, pristatymą istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė pradėjo retoriniu klausimu: „Tiek iškalbėta, iššokta, išdainuota apie Donelaitį, ką begalima dar pasakyti?“. Ir čia pat pateikia stulbinančių faktų. Knygoje prirašyta per 4000 tekstų, sugrupuotų į tris dalis. I dalis – K. Donelaičio asmeninės bibliotekos rekonstrukcija. Juk šviesuolis turėjo ją turėti! Va, čia, kaip šmaikščiai prisipažįsta pats autorius, panaudotas spekuliacinis metodas – prielaida, kylanti iš prielaidos – didelės poeto bibliotekos įrodymui. II dalyje paneigtas mitas, jog lietuvių kalba netinkama kūrybai, poetiniam žodžiui. Kitaip tariant, analizuojama K. Donelaičio kūrybos knygų leidyba. III dalis – autoriaus atminimo įprasminimas rašytiniuose ir materialiuose paminkluose. O kaip lietuviai, prie kurių grožinės literatūros pradininkas artėjo visą XIX amžių? Nors Lazdynėliuose drauge vokiečiai ir lietuviai pastato paminklinį akmenį, tačiau suvokimo, kad K. Donelaitis yra labai svarbus ir tarsi visų, trūko. O šiandien? „Rambyno draugija“ rūpinasi paminklo poetui statymu ant Rambyno kalno. Tai būtų visų Mažosios Lietuvos šviesuolių, iškilių asmenybių įprasminimo simbolis.

K. Donelaitis – pasaulinis poetas, bet, paradoksas, Lietuvoje nebuvo žinomas. Pats Domas Kaunas įsitikinęs, kad ši asmenybė – gąsdinanti, monumentali, prie kurios reikia eiti iš lėto. Ir nors Egipto piramidės didesnės, bet knygos autoriui K. Donelaitis – nepalyginamai svarbesnis, juolab kad archyvinių duomenų, Prūsijos periodikos, evangelikų liuteronų bažnyčios žinynų, ankstyvųjų lietuvių raštijos, paties poeto poezijos knygų tyrimų rinkimas nebuvo spėrus, truko 40 metų, iš kurių 13 vasarų įtemptai dirbta Berlyne ir Leipcige. O kur dar gretutiniai knygos informacijos elementai – iliustracijos? O jos, anot profesoriaus, „turi būti išraiškingesnės už tekstą.“

Taigi, kas yra ši knyga? Tai knygotyrinis darbas apie K. Donelaičio publikuotąjį ir nepublikuotąjį (memorialinį) paveldą. Apie tai, kaip per pirmąjį šimtmetį po poeto mirties lietuvių tauta brendo Kristijonui Donelaičiui. Brandos kelyje, jei atskaitos tašku laikytume kone visiškai nežinomo Tolminkiemio klebono mirties dieną ir valstybės Nepriklausomybės atkūrimą 1918 metais, padaryta didelė pažanga, bet ji nebuvo visavertė: K. Donelaitis netapo nacionaliniu, visos lietuvių tautos poetu, vienijančiu Mažąją, Didžiąją Lietuvą ir išeiviją.

Paminklai žymi dvasinę teritoriją, giluminį laiko regėjimą. Gal todėl knygą-albumą apie skulptorės Dalios Matulaitės kūrybą pristatė pati autorė, priekuliškė, kaip niekas kitas, jautriai pažįstanti žemės ir vėjo jutimu turtingą šį kraštą. O skulptūros – tyliosios formos muzikos pajautą erdvėje liudija menininkės darbai. Vienas iš jų – paminklinė Ievos Simonaitytės skulptūra „Šventvakarių Ėvė“ Priekulės miesto centre. Tarsi nukirsto ąžuolo kamienas atpustytomis šaknimis, o Ėvės figūra – tarsi to kamieno atžala, kaip krikštas, kaip šio krašto gamtos ir kultūros sąveikos išugdytas talentas. Kartu tai paminklas ir šios žemės dvasinei energijai.

Baltai, Valdovai, Legendos, Genties moterys, Atminties lieptai, Momento nuojautos, Laiškai ant vandens, Kūrybos mįslė – tai Dalios Matulaitės skulptūrų temos, problematika, užgimusių minčių ir jausenos ženklai, pasklidę ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vengrijoje. Kaip nė viename albume, šiame ypač svarbūs tekstai, mintys, žodis, kuriuos, tiesa, pati autorė ir pristato. Vaizdo ir teksto pusiausvyra. Taip, būtent filosofinis skulptūros kalbėjimas, girdėjimas svarbus. Juk vienokią informaciją skleidžia „Neringa“, pulsuojanti galingu jūros gausmu, kitokią – „Seserys (Lazdynų Pelėda)“ ar „Aušra“, tvirtinančios žmogaus būvio prasmingumą, visai kitą – skulptūrinis ženklas ant Medininkų aukštumos, bylojantis aukščiausią Lietuvos tašką virš Baltijos jūros. O „Jau saulelė vėl…“ ir „Donelaitis – tiesos apie savo laiką sakytojas“ – tarsi atsakas poetų balsams, troškimas pajusti K. Donelaičio mintijimų „skulptūrinius momentus“, skulptūrinės kalbos laiku neištartus žodžius.

Taigi, istorinės atminties lituanistikos saugotoja, kultūros paveldo ir tapatumo įprasmintoja, sena-nauja sampratos iniciatorė… Subtili, rami, ori, pagarbi. Dalia tokia pati, kaip ir jos monumentalioji ar slėpiningoji mažųjų formų skulptūra, kur susitinka praeitis ir ateitis dabartyje. O joje – mūsų žmogiškasis būvis. Dažnam nelengva susivokti dabartyje, tuo labiau – ateityje. Tad turime dėkoti skulptorei už galimybę kartu nagrinėti praeitį, kurios pozicijos jau nusistovėjusios. Kiekvienam tapačiam žmogui privalu atsiminti praeitį, kad galėtų deramai pasitikti ateitį.

Praeitis – ir „Knygnešių šventa gadynė“. Kauniškė Danutė Enzinaitė, kilusi iš senos ir garbingos šilutiškių Enzinų giminės, pristatė savo senelį Joną – knygnešį, tėvelį bibliofilą, brolį – mūsų krašto istoriką. Tais atvejais, kai norime sužinoti apie slaptojo darbo organizavimą, – knygų bei laikraščių leidimą, jų gabenimą per sieną, platinimą, – atsiminimai dažnai tėra vienintelis ir todėl visiškai nepakeičiamas šaltinis, atspindintis ano meto atmosferą, rodantis laiko dvasią, duodantis etnografinės medžiagos. Be to, tik šie šaltiniai tegali atskleisti kovos dėl savosios spaudos idėjines nuostatas, psichologinį pasirengimą slaptajam darbui, asmeninius motyvus bei interesus. Jie, be kita ko, rodo herojiško „knygnešių mito“ kūrimąsi, nes tam buvo susiklosčiusios ir palankios etninės sąlygos.

Įprastai gardžios lietuvininkų kafijos puodelis ir ypatingos receptūros pyrago gabalėlis pertraukos metu nejučia prikviečia mintį, jog ir šis kulinarinis paveldas šiandieninės konferencijos kontekste tapo savotiška istorine slinktimi, atsigabenta dabartin ir tuo išgelbėta nuo dingimo nebūtyje.

Esminį asmens ryšį su istorija, tautos kultūra byloja aktorės ir skaitovės Virginijos Kochanskytės meninė kompozicija „Vinco Kudirkos gyvenimas ir kūryba“, skirta išskirtinei Lietuvos valstybės asmenybei – rašytojui, poetui kovotojui, publicistui, himno autoriui, muzikui, didžiajam varpininkui, lietuvių tautos atgimimo simboliui.

Taigi, Johano Frydricho Šrėderio stoties šviesa, nušvietusi praeities ir nūdienos istorinės kultūros asmenybes, jų veiklos prasmingumo idėjas, teigia, jog tautos istorija turėtų virsti kiekvieno iš mūsų istorija. Tik taip atsiranda galimybė peržengti savo paties būvį ir jį pratęsti laiko toliuose, tiksliau kalbant, būti nuolatinės dabarties dalyvis. Tam, anot Domo Kauno, „reikia jausti atsakomybę už tai, ką perduosime ateities kartoms“. Todėl nevalia pamiršti, kad kultūra yra ir bus tai, ką susikursime, palaikysime patys.

Aurelija DAUGĖLIENĖ

Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių