Tamsa norėjo įveikti, bet padėjo geri žmonės
Dabar liūdna žvelgti iš savo namo verandos į savo sodo medelius, kurie taip greitai išbarstė ir nusikratė žalias gelstančias medžių viršūnes, pažėrę tiek lapų, kad grėbliakotis vos patraukia.
Pamenu šią vasarą, koks malonus pavėsis sode būdavo, atsigaudavo pavargusi širdis nuo kaitrių saulės spindulių. Štai kokie esame tie žmonės – pasinaudojame malonia vasaros akimirka, bet greitai, kaip žinote, ją pamirštame. Laikinai atgautas jėgas pasiglemžia, atrodo, iš niekur atsiradęs ruduo. Ir tada žmogus susimąstai, ar nereikėjo pavasarį paimti į rankas aštrų pjūklelį ir padžyruoti į šalis nusvirusias žemyn šakas, kad saulės spindulys galėtų patekti į mažą žemės lopinėlį?
Jau įpusėjus lapkričio tamsumams visiškai pritariu „Metų“ žurnalo straipsnio autoriaus Regimanto Tamošaičio liūdnam aprašymui: „Kiek daug dabar kaime apleistų sodybų, užkaltų langinių. Apžėlusių takų, kadaise vedusių į gyvus gyvenimus. Sustoji prie tako, užgrobto krūmokšnių, žiūri į sulaukėjusių vaismedžių sodą, kur virš kuprotų obelėlių į dangų grėsmingai remiasi Sosnovskio barščiai, ir nėra noro ten išlipti ir nėra kur eiti. Nes čia, Lietuvoje, daug kur kažkas yra išėję ir nebegrįžta. Apie mus dabar galima sakyti: ne visi namie, nes ištuštėjusi ir apmirusi Lietuva – žmonių Lietuva – jau pakitusios sąmonės Lietuva.“
Tamsiausias laikotarpis prieš metus mane buvo pasišaukęs pasikalbėti prie amžinybės slenksčio. Ačiū, kad savanorio, žurnalisto M. Milinio ir Klaipėdos miesto Jūrininkų ligoninės aukštos kvalifikacijos medikų specialistų dėka gimiau antram gyvenimui. Tik jųjų dėka patyriau šios vasaros karštą saulės spindulį ir sulaukiau proanūkės, kuriai jau dovanoju didžiausią turtą – asmeninę biblioteką.
Taigi, tamsa ne vien juoda spalva, bet ji kartu atneša viltį, o besitęsiantis gyvenimas padovanos ne vieną kaitrų saulės spindulį ateities žmonių kartoms.
Albinas KLIZAS
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
