„Tai, kas vyksta kultūroje, mums gali būti lemtinga“, –

sako profesorius kraštietis A. Jokubaitis

Kritinio mąstymo skatintojas, filosofas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Gargždų miesto garbės pilietis Alvydas Jokubaitis susitikime su Klaipėdos rajono TAU studentais Gargžduose pakvietė senjorus atvykti į sostinę.

Norėdami kuo daugiau išgirsti ir pamatyti, jie sostinėje suplanavo aplankyti net 4 objektus. Profesorius pasitiko kraštiečius prie Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, kur dalijosi įžvalgomis apie Lietuvos šimtmetį. Vėliau laukė pažintinės ekskursijos po Valstybės pažinimo centrą, Valdovų rūmus ir Valstybės saugomų teritorijų tarnybos nacionalinį lankytojų centrą. Senjorus lydėjo Švietimo centro metodininkai Liudmila Bakanovaitė ir Julius Adomkus.

 

J. ADOMKAUS nuotr.: TAU klausytojai po profesoriaus A. Jokubaičio kritinio mąstymo paskaitos prie Valstybės pažinimo centro.

Nepakankamai įvertintas vyskupas

Pagrindinis žmogus, A. Jokubaičio nuomone, kuris yra daugiausia nusipelnęs lietuvių tautai ir kuris yra nepakankamai įvertintas, yra Motiejus Valančius iš Nasrėnų kaimo, netoli Gargždų. „1,64 m ūgio, sako, aukštas vyras buvo. Mano nuomone, be jo nieko neįmanoma paaiškinti. Bet jūs nebūtinai turite tikėti manimi. Viskas yra hipotezės. Aš kuriu savo teoriją“, – įžvalgomis dalijosi kraštietis.

Svečiams profesorius papasakojo, jog M. Valančiaus tėvas yra padaręs dokumentus, kad yra kilęs iš bajorų. Caro valdžia esą žinojusi, kad M. Valančius – paprastas valstietis iš Kretingos rajono. Įdomu, kaip jį caro valdžia paskyrė vyskupu, juk Žemaičių vyskupija buvo didžiausia katalikų vyskupija visoje caro Rusijoje.

„Valančius valdė Žemaičių vyskupiją nuo 1850 iki 1870 m. Jis buvo gudrus, kietas žemaitis, pergudravęs caro valdžią. M. Valančius sugalvojo, kad lenkai pradėtų rašyti carui raštus, kad neskirtų jo vyskupu. Kaip ir tikėtasi, gavosi priešingai – jeigu lenkams nepatinka, reikia kaip tik paskirti“, – dėstė A. Jokubaitis.

Gargždiškiams profesorius papasakojo apie istorinį įvykį Varniuose, kai pirmą kartą Lietuvos istorijoje į žmones bažnyčioje vyskupas M. Valančius kreipėsi žemaitiškai, ne lenkiškai, ne lotyniškai, o gimtąja kalba. Žmonės bažnyčioje verkė. Anot A. Jokubaičio, būtent M. Valančius išmokino atsitraukti nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės prie naujos valstybės. Beje, M. Valančius skaitė hebrajiškai, graikiškai, o lotyniškai, rusiškai, vokiškai ir lenkiškai kalbėjo laisvai. Dar nebūdamas vyskupu, parašė knygą „Žemaičių vyskupystė“, kuri yra laikoma viena geriausių istorijos knygų.

Politinis vienetas – vyskupija

„Jeigu lietuviai nori rasti pirmą politinį vienetą, tai mes prasidėjome nuo vyskupijos. Mes atsiradome iš bažnytinių parapijų. Viskas buvo daroma ir jungiama per parapijas. Vyskupą kultūros istorikas Vytautas Kavolis yra pavadinęs žemaičių caru. Bažnytinis autoritetas nugalėjo netgi Rusijos imperatorių. Vyskupystė pasidarė pirma politine institucija, ant kurios bus pastatyta Lietuva. Vyskupystės sienos praktiškai tampa pirmos būsimos naujos lietuvių tautos, jau nesusietos su Lenkija, valstybės ir tautos sienomis“, – senjorams kalbėjo Gargždų miesto garbės pilietis.

Anot A. Jokubaičio, Valančius šiandien būtų nustebęs, išgirdęs, kad sukūrė valstybę: „Susitikęs aname pasaulyje su Valančiumi pasišnekėsiu, bus įdomiausi pokalbiai. Pagrindinis tikslas buvo šitą tautą pakelti, išmokslinti. Kas atsitiko šiandien? Mes turime tiek daug išsimokslinusių jaunų žmonių, bet jiems nebereikia Lietuvos. Paradoksas. Valančiui kai papasakosiu, jis bus nustebęs. Sakysiu, Motiejau, kai jie išsimokslino, jiems mažiausiai pradėjo rūpėti tavo bažnyčia ir Lietuva. Du tikėjimo dalykai pasitraukė iš horizonto. Valančius būtų nustebęs ir dėl santykių tarp žmonių, kuriuos jis pamatytų šiandien. Ne tokios Lietuvos jis norėjo. Šiandien toks įspūdis: jeigu lietuvis lietuvio nepažemins, jis – ne lietuvis.“

Pasirinko J. Basanavičių

Profesorius sakė, jog apie Valančių niekas tiek nekalba, kiek jis, mat pasikeitus kultūrai pasirodė, kad jauniems žmonėms reikia ieškoti kito autoriteto, ne vyskupo. Tam J. Basanavičius tiko labiau.

Netrukus sostinėje bus pastatytas paminklas J. Basanavičiui. „Greit visą Vilnių paminklais apstatysime, neis nė praeiti. Nesuprantu, kodėl geriau nesutvarkius Rasų kapinėse jo kapo, netoli ir M. K. Čiurlionis palaidotas. Rasų kapinės – vienas gražiausių lietuvių panteonų, – nuostabos neslėpė profesorius. – Neseniai išgirdau, kad milijonas eurų bus duotas sutvarkyti Trijų Kryžių kalno aplinką. Negi mums šiuo metu nėra svarbesnio dalyko, nei tvarkyti pakankamai gerai atrodančią aplinką? Pinigus reikia investuoti, kad žmonės turėtų darbo, kad būtume gamintojais, vėliau pasidarysime viską, ko reikės. Kai po Lietuvą važiuoju, vien apžiūros aikštelės už ES pinigus pastatytos. Ir tai vadinama ES pinigų įsisavinimu.“

A. Jokubaitis prasitarė, jog jam nepatinka, kai per valstybines šventes naudojamas ir Vytis, ir trispalvė vėliava: „Tai yra negeras ženklas. Kas yra Vytis? Jis yra mūsų herbas. Manau, kad Vytį reikėtų naudoti Liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, monarchistų dieną. Bet tada nederėtų naudoti trispalvės. Mane neramina sumaištis dėl vėliavų. Tai rodo tam tikrą tautos nebrandą. Lietuviai, kai žaidžia su vėliavomis, iki galo nesupranta, ką reiškia turėti valstybę.“

Su kultūra – problemos

„1918–1940 m. buvo kuriama nauja Lietuvos valstybė. Sunkesnių kūrimo sąlygų sugalvoti turbūt neįmanoma. Pasibaigęs pasaulinis karas, kraštas nuniokotas, žmonės mažai raštingi, gyvena varganai. Po karinio perversmo A. Smetona paėmė valdžią į savo rankas. Jis sakydavo, jog ateis laikas, ir bus kita valstybė. Kaip jie išsilaikė? Seneliai sakė, kad sunku buvo gyventi Smetonos Lietuvoje. Negirdėjau, kad kas būtų sakęs, kad lengva buvo. Bet žmonės buvo pratę prie sunkaus gyvenimo, prie darbo.

Iš sovietmečio išėjome stebuklingu būdu. Kiek lietuviai prakuto per 20 metų, kiek turi tautinės savimonės?“ – skatino mąstyti auditorijos dalyvius profesorius.

A. Jokubaitis įsitikinęs, kad lietuviai pradėjo kurti kultūros praradimo kultūrą. „Tai, kas vyksta kultūroje, mums gali būti lemtinga. Ne ekonomikoje, kaip kiti mano. Kas darosi mūsų mokyklose, santykiuose tarp žmonių?“ – retoriškai klausė filosofas. Jo nuomone, ES, norėdama Lietuvai padėti, padarė negerą paslaugą. Jie pripratino prie davimo. Neregėtas dalykas, duoda, kad nedirbtum. „Tėvynė Lietuva nebuvo mačiusi tokio dalyko. Tai pradėjo ugdyti visą veltėdžių Lietuvą. Bet kuriai valstybei milijono žmonių netekimas yra katastrofa. Tai jau yra ne emigracija. Tam pavadinti reikia kito žodžio. Įsivaizduojate, jeigu šitie žmonės nebūtų išvažiavę?“ – svarstė A. Jokubaitis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių