Švietimas

Suomijos šiaurėje ugdomi kūrybiški žmonės

Niekada nesižavėjau šiaure. Skandinavijos ilgai nebuvo mano pageidaujamų aplankyti vietų sąraše, kol imta garsiai kalbėti apie ypatingus Suomijos švietimo sistemos pasiekimus. Ėmiau atidžiau sekti ir domėtis suomių švietimo politika. O tada likimas dovanojo pažintį su nuostabiu žmogumi Ulla, vienos Suomijos mokyklos direktore. Paprastumas, nuoširdumas ir geranoriškumas sužavėjo, o kvietimas aplankyti jos vadovaujamą mokyklą nedavė ramybės.

Likimo dovana – Comenius

Sudėtinga įsivaizduoti tokią kelionę iš mokytojo atlyginimo, bet ir vėl – likimo dovana – Comenius kvalifikacijos tobulinimo programos. Jos suteikia neįkainojamą galimybę mokytojams ir kitiems švietimo sistemos darbuotojams susipažinti su kolegomis iš kitų šalių, dalintis patirtimi, semtis naujovių, gilinti metodines bei kalbines žinias. Programos dėka dviems rugsėjo savaitėms išvykau į Suomijos šiaurę – Laplandiją. Nors Laplandijos vardas mums siejasi su sniegu, šalčiu ir Kalėdų seneliu, keliavau ne pas jį – aplankiau Ivalo miestą ir jame veikiančias mokyklas. Susipažinau su mokytojais, mokiniais, turėjau galimybę pamatyti iš vidaus Suomijos švietimo sistemą, stebėti kolegų darbą, dalintis su jais sava patirtimi.

Kelionės metu stebėjau anglų, švedų, vokiečių, prancūzų kalbos pamokas skirtingų amžiaus grupių mokiniams vietos vidurinėje, pagrindinėje bei dviejose pradinėse mokyklose. Lietuviai šiauriečiams yra mažai pažįstami, todėl teko daug pasakoti apie savo šalį, jos žmones, tradicijas gamtą, mokyklas ir mokytojų darbą.

Stebino visuotinė pagarba

Kuo nustebino skandinaviška mokykla? Peržengus jos slenkstį pajunti tvyrančią pagarbą. Pagarbą mokytojui, mokiniui, bet kuriam mokyklos darbuotojui ar svečiui. Daugelis mokyklos gyvenimo klausimų demokratiškai sprendžiami visos mokyklos bendruomenės. Ivalon lukio, kurioje aš praleidau didžiąją savo kelionės dalį, kiekvieną pirmadienį ilgosios pertraukos metu vyksta trumpi „savaitės atidarymo“ pasitarimai aktualiausiomis temomis. Juose dalyvauja visi mokyklos mokiniai bei mokyklos darbuotojai. Keista stebėti 200 paauglių, ramiai besiklausančių kalbančio mokytojo ar mokyklos sargo, būrį. Jokio triukšmo, šnabždesio, kikenimų, kumštelėjimų – tyla, pakeltos rankos, klausimai, pasiūlymai. Taip ir pamokose, užklasiniuose renginiuose. Net pradinių klasių mokiniai ramiai klauso mokytojo aiškinimo ir atlieka užduotis. Per dviejų savaičių viešnagę nė karto neišgirdau pakelto mokytojo balso. Mokiniai nedėvi uniformų, o po mokyklą vaikšto su šlepetėmis arba kojinėmis. Vidurinėje mokykloje nėra skambučio į pamokas (bet niekas į jas nevėluoja).

Mokytojui – laisvė, mokiniams – savarankiškumas

Pamokos labiau primena konsultacijas, kurių metu mokytojas pateikia medžiagą, o mokiniai daug dirba savarankiškai, konsultuojasi, čia pat ieško papildomos informacijos įvairiuose šaltiniuose. Laisva darbinė atmosfera ir jokio streso. Mokytojui suteikta daug laisvės – numatomas tik mokymo proceso turinys, bet ne formos, tad jis gali parinkti vaikams priimtiniausius mokymo būdus. Egzaminus mokiniai laiko tik kartą – prieš baigiant vidurinę mokyklą. Patys suomiai šypsosi, kad jie myli savo vaikus, ir užuot nuolat tikrinus vaikų žinias įvairiais egzaminais ir testais bei taikius kokybės vertinimo metodus mokytojų darbe, pirmiausia kreipia dėmesį į žmogiškuosius faktorius. Todėl ir brandos egzaminų sesija suskaidyta į kelis etapus – kad mokinys išvengtų nereikalingos įtampos. Taigi man viešint, Ivalon abiturientai jau laikė švedų ir anglų kalbos brandos egzamino klausymo testus. Kita egzaminų dalis jų laukia pavasarį.

Mokymui – visos priemonės

Pavaikščiojus po mokyklas tampa aišku, kur patenka šalies biudžeto dalis, skirta švietimui – mokytojų ir mokinių darbą palengvina puikus mokyklų aprūpinimas ugdymo procesui reikalingomis priemonėmis. Kabinetuose puikuojasi kompiuteriai su interneto prieiga, multimedijos projektoriai, dokumentų kameros, skystųjų kristalų televizoriai, vaizdo plokštelių leistuvai. Užsienio kalbų kabinetuose klausymo užduotys atliekamos naudojant belaides ausines. Gamtos mokslų kabinetuose įrengtos laboratorijos, didžiulės enciklopedijų, mokslo leidinių, žurnalų kolekcijos. Kai kurie dalykai atokesnėms mokyklėlėms dėstomi distanciniu būdu. Mokytojai aprūpinti visomis darbui reikalingomis priemonėmis, net užrašų knygelėmis ir rašikliais. Mokomoji aplinka atitinka suomių gyvenimo standartus: nieko nereikalingo, bet viskas – ko reikia.

Gyvenimo būdas – jaukus ir santūrus

Mokykla neegzistuoja pati sau. Darbštumas, svetingumas, natūrali pagarba ir meilė žmogui, savo kraštui, santūrus didžiavimasis savo šalimi – visa tai atsiskleidžia bendraujant su žmonėmis, nesusijusiais su mokinių ugdymu. Inario savivaldybės žmonės, paveikti skaudžių kraštą palietusių istorijos įvykių, neprarado esminių žmogiškumo principų, gyveno ir tebegyvena jais vadovaudamiesi. Kas buvo Skandinavijos šiaurėje, patvirtins, kad ten gyvenantys nesivaiko prabangių daiktų – jų buitis atspindi būdą – tvirta, praktiška, santūri bet jauki. Nedaugelis žmonių skiria dėmesį madingai išorei, išskirtiniams rūbams. Būtent iš rūbų ir keliamo triukšmo nesunku atskirti prašaliečius ar turistus, keletą kartų per dieną nuvilnijančius mažų miestelių gatvėmis. Na o patys šiauriečiai jaučiasi gamtos dalimi ir daugiausia dėmesio skiria aktyviam laisvalaikio leidimui gamtoje – vaikščiojimui po miškus ar kopimui į Laplandiją supančias kalvas turistiniais maršrutais, bėgiojimui, žvejybai. Jie nekantriai laukia žiemos, kai motorinės valtys žiemai įkurdinamos pastogėse ir atgyja sniego motociklų varikliai, į kinkinius grupuojami haskiai, matuojamos pačiūžos ir slidės, o žolės riedulio lazdos keičiamos ledo ritulio lazdomis, ir su džiaugsmu pasitinkamas 35 laipsnių šaltukas bei gūdi poliarinė naktis…

Gitana MIZGERIENĖ