Suvokę Dievo pažadą ugdo gausią šeimą
Sekmadienį Tarptautinės šeimos dienos garbei po Mišių Gargždų dekanato šeimos centras pakvietė į susitikimą su raseiniškių Danutės ir Sauliaus Mockų šeima, auginančia 8 vaikus. Gargždų muzikos mokyklos salėje susirinko būrelis gargždiškių, jaunų ir vyresnių, išsiilgusių nuoširdžių pašnekesių jautria tema. Tiek vaikų susilaukusių ir nepriekaištingai juos prižiūrinčių šeimų ne taip lengva rasti. Šeimos centro savanorės Giedrės Mogilaitės, taip pat auginančios būrelį atžalų, nuomone, ši šeima – „krikščioniška egzotika“. Sutuoktiniai pasakojo apie nelengvą savo gyvenimo kelionę, joje pasitaikiusias duobes ir pastangas įveikti, kad atsakymų ieškojo krikščioniškame, katalikiškame tikėjime.
Nelengvas kelias
Danutė, kilusi iš Priekulės seniūnijos, o Saulius – šilutiškis šiuo metu gyvena Raseinių rajone. Moteris pasakojo augusi kurčnebylių tėvų šeimoje. „Tokia nelaimė – slėpiau nuo bendraamžių. Daug ko nežinojau – reikėjo apsimesti, kad viską suprantu“, – sakė ji.
Danutė anksti išėjo iš namų – šešiolikmetė išvyko į uostamiestį mokytis. „Tuomet mane apniko mintis, kad reikia ištekėti, nes liksiu senmerge“, – šypsojosi moteris.
Saulius prisiminė, kad paauglystėje sekmadieniais dviračiu mindavęs į Mišias. Kas jį ten traukė? „Tėvelis girtavo, mušė mamą, reikėjo bėgti iš namų. Paguodos ieškojau bažnyčioje, nors mokytojai už tai priekaištavo, bendraamžiai juokėsi iš manęs, – dėstė vyras. – Prašiau Viešpaties sveikatos ir vaikų, bet apie žmoną tuomet negalvojau.“
Atlikęs karinę tarnybą, grįžo namo ir per savo seserį susipažino su Danute. Saulius ją pradėjo vestis į bažnyčią. „Toks geras jausmas būdavo išėjus – tarsi turėčiau sparnus“, – sakė moteris.
Sukūrę šeimą, Mockai gyveno Kintuose. „Nelengvas mūsų kelias buvo iš pradžių“, – neslėpė Danutė. „Ir dabar nelengvas“, – atitarė Saulius.
„Ūkininkavome – dirbome labai daug. Jėzui laiko nebeliko – mūsų kelionės į Mišias baigėsi“, – pasakojo Danutė.
Sulaukė stebuklo
Saulius neslėpė, jog daug dirbant reikėjo atsipalaiduoti. Tuomet atrodė, kad geriausias „vaistas“ – alkoholis. Ir įklimpo. Danutė pasakojo, kokios dvasinės būsenos buvo. „Bijojau laukti Velykų, Kalėdų, nes ant stalo būdavo alkoholio. Galvojau, nejaugi šeimos kitaip negyvena? Kankindamasi praradau jėgas. Gulėjau lovoje, neturėdama jėgų pakilti… Keturi vaikai, girtaujantis vyras. Draugių neturėjau – vyro seserys patarė susirasti meilužį, bet tai man nebuvo priimtina, – tvirtino moteris. – Bet vieną dieną atėjusi sesuo man liepė keltis.
„Ačiū Dievui, kad jis atgręžė veidus vienas į kitą. Juk anksčiau mano rūpestis buvo tik vaikai. Galvojau, nejaugi nesupranta, kaip man sunku? Bet Viešpats leidžia pamatyti kitaip. Santykiai su Viešpačiu, vyru ir vaikais – kaip tie gėlių vazonai: nelaistysi – nuvys, – vaizdžiai kalbėjo Danutė. – Atėjo suvokimas: pabūti dviese su vyru Sauliumi, po to – su vaikais.“
Supratau, kad jei kas gali padėti, tai tik Jėzus. Ir jis parodė kelią į Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią Klaipėdoje. Pamačiau, kaip neįprastai ten šlovino Viešpatį. Pasikalbėjau su kunigu. Pasijutau nebe vieniša.“ Ten Danutė lankė ir anoniminių alkoholikų grupę.
„Už mano priklausomybes meldėsi žmona. Ten lankytis pradėjau ir aš. Įvyko stebuklas: 8 metus nerūkau, nevartoju alkoholio, – išdidžiai ištarė Saulius. – Sekmadienį po Mišių mūsų namai pilni žmonių. Pasikeitė draugai, jų padaugėjo. Dalinuosi su jais maistu, Dievo dovana. Visi žino, kad alkoholio į mano namus nevalia neštis.“
Ašarojo sužinojusi apie naują gyvybę
Ar Mockai svajojo apie gausią šeimą?
„Niekad negalvojau apie tai“, – atsakė Danutė, kuri ištekėjo 23 metų. Mockų šeimoje – 8 vaikai: vyriausiam 23 m., o mažiausiam – 4-eri.
„Kai vyriausieji Giedrius ir Eglė ūgtelėjo, pasijutome laisvesni – apie gausesnę šeimą negalvojome. Bet praėjus 8 metams nuo vyresniųjų gimimo, Viešpats mums padovanojo dvynukus“, – šypsojosi vyras.
Danutei įsirėžė tuomet gydytojo ištarti žodžiai apie nėštumą ir dvynukus bei klausimas: „Ką darysim?“ Ji neabejojo, kad gimdys – apsidžiaugė išgirdusi apie dvynukus, nors visus savo kūdikius sunkiai nešiojo dėl sveikatos problemų.
Danutė prisipažino verkusi, kai sužinojo, kad laukiasi penktojo. „Keturi vaikai, penktas – girtaujantis vyras. Bet išgirdau Dievo pažadą, kad nebebus, kaip buvo“, – pasakojo moteris.
Vėliau gimė dar trys. Danutė neslėpė, jog kiekvieną gyvybę buvo sunku priimti. „Bet mane veikė Dievo žodis: ji bus išganyta gimdydama vaikus“, – aiškino ji. Ir pridūrė, kad iš giminaičių palaikymo nesulaukusi: kvaile vadino, kad gimdė tiek vaikų.
Laimina maistą
Jų sūnūs ir dukros apgaubti tėviška meile. „Kiek pagalbininkų yra dirbant darbus“, – šypsojosi tėvas. „Aš mokausi per vaikus. Kiek jie talentų turi – muzikuoja, kepa tortus, apkabina sunkiausią minutę, nors apie tai neprasitari“, – džiaugėsi Danutė.
„Ir kodėl mūsų visuomenėje nekalbama apie vaikus, kaip Dievo malonę, dovaną, o tik baiminamasi, kaip išmaitinti tiek vaikų?“ – svarstė G. Mogilaitė, projekto iniciatorė.
„Todėl, kad mums rūpi gerovė, materialinė padėtis, kankina baimė, kad vaikus auginant prabėgs gražiausias laikas. O kada mes gyvensime? – samprotavo Saulius. – O mes visko turim. Maistas – Dievo dovana.“
Jis neslėpė, jog auklėti vaikus nelengva. „Pritrūksta kantrybės, kai vaikai ginčijasi, nors nesupranta. Pradedu rėkti, o po to bandau atsiprašyti, nors neleidžia puikybė, – ironizavo 8 vaikų tėvas. – O juk reikia kalbėtis su meile, laiminti juos.“
Sutuoktiniai pasakojo, jog kas rytą visiems vaikams susirinkus prie stalo, tėvai laimina maistą. Bando kartu valgyti ir pietus, bet ne visuomet pasiseka. Sekmadienį visada švenčia – visa šeima dalyvauja Mišiose.
Gausiam būriui vaikų tėvai išdalija save. Ar nenukenčia tarpusavio santykiai?
Mockai pasakojo, jog su vaikais sutarę, kad penktadieniais abu kur nors išvyks. Į „pasimatymą“. Tai tėvų laikas dviese. „Mes šiandien „pasimatyme“ Gargžduose, todėl neatsivežėme čia savo vaikų“, – nuotaikingai ištarė Saulius.
