Susitikimai

Gargždiškė šeimai dovanojo kūrybinį palikimą


Kas mintyse išnešiota visą gyvenimą, kas patirta slapčia varstant tėvo literato rašomojo stalo stalčius, kas dar vaikystėje bandyta spausdinti spausdinimo mašinėle, – visa tai sugulė gargždiškės Aidos Surblytės-Vyšniauskienės pirmojoje poezijos knygelėje „Prie Minijos vingio“. Eilėraščių rinkinys trečiadienį, Nacionalinės bibliotekų savaitės metu, Jono Lankučio bibliotekos konferencijų salėje pristatytas skaitančiajai visuomenei.


Nesidubliuojantis moteriškas pasikalbėjimas


Poezijos rinkinį „Prie Minijos vingio“ redagavusi šilutiškė Irena Arlauskienė knygos anotacijoje Aidos eilėraščius pataria priimti „kaip dar vienos sielos gražų atsivėrimą, pasikalbėjimą su mumis apie patį paprasčiausią, bet nė su kuo nedubliuojamą moters gyvenimą.“


Šilutės Vydūno gimnazijos lituanistė Aurelija Žymančienė, apibūdindama gargždiškės kūrybinį debiutą, atkreipė dėmesį, jog stipriausioji knygos dalis yra skirta motinystės, vaikystės temai. Galbūt kūrybinį impulsą teikė ir šeši mylimi anūkai? Autorė paantrino, jog rašyti vaikams ją paskatino apsilankymai vaikų namuose, be to, ir tai, kad darželyje anūkėlis mokėsi tuos pačius eilėraščius, kuriuos deklamuodavo vaikystėje ir ji. Būtent už eilėraščius vaikams Aidą pasveikino Gargždų ligoninės Vaikų skyriaus vedėja Voldimara Jasmontaitė.


Aktyvi literatūrinių susitikimų dalyvė, skaitytoja Donata Leketienė, Aidos poezijoje įžvelgusi nuoširdumą, paprastumą, akcentavo, kad antrajai knygelei to nebepakaktų. Kas lemia kūrybos išliekamąją vertę? „Talento reikia 20 procentų, o darbo – 80“, – įsitikinusi D. Leketienė, pastebėjusi, jog autorės eilėraščiams, ypač Gargždų miesto apylinkių tema, būdingas detalumas ir konkretumas. Gal reikėtų rašyti ir proza?


Literatų klubo „Potekstė“ narės, rašytojos Dianos Jusčienės nuomone, poetas privalo apsinuoginti: visa, ką sugeria iš aplinkos, gebėti išspinduliuoti. „Bangos“ laikraščio redaktorė Vilija Butkuvienė pagyrė Aidos savikritiško mąstymo ir šmaikščios, šiuolaikiškos ironijos proveržius.


Geriausias patarėjas būtų tėvas


„Pati užaugau tarp knygų. Kai nieko nebūdavo namie, mėgdavau įlįsti į tėvo, kuris rašė ir eilėraščius, ir pjeses, rašomojo stalo stalčius, kažką niekam nematant bandydavau spausdinti, kartais nespėdavau ištraukti popieriaus lapo. Tėtis skatindavo rašyti… Tam pritarė ir mama, kuri labai rūpinosi tėčio kūrybos likimu – svajojo išleisti knygą. Aš niekada negalvojau tapti rašytoja. Savo kūrybos knygelę tarsi palikimą noriu palikti šeimai“, – trečiadienį vykusiame susitikime su skaitytojais prisipažino A. Vyšniauskienė. Jos vyras, giminės, artimieji džiaugėsi Aidos kūrybiniu bandymu, nuoširdžiai žavėjosi, kokie gargždiškiai yra vieningi, mylintys savąjį miestą, palaikantys kūrybiškus miestiečius.


Pirmosios savo knygos autorė A. Vyšniauskienė dėkojo visiems, skatinusiems ją rašyti, ypač bibliotekininkams. Ji įsitikinusi, kad geriausias kritikas ir patarėjas būtų buvęs tėvas Antanas Surblys, dėl skaudžios politinio kalinio lemties sovietiniais metais negalėjęs įgyvendinti savo kūrybinių sumanymų. Iš pradžių žmona Birutė, o paskui jau ir dukra Aida rūpinosi, kad A. Surblio poezija būtų išspausdinta. Tik 1999 m., po jo mirties praėjus devyniolikai metų, Gargždų seniūnijos ir „Bangos“ laikraščio iniciatyva buvo išleista jo poezijos rinktinė „Laukus nesulaukus“.


Vilija KONTRIMAITĖ


Aušta


Nakties šešėliai


Skysta, bąla,


Medžių viršūnės rausta.


Prabėgo vėjas,


Suvirpėjo lapai –


Aušta.


———


 Dabar poezija aš gyvenu.


Aš ja alsuoju,


Ją geriu.


Taip savo sielą maitinu.


Dar daug many


Gelmių


Neišmatuotų,


Neišsemtų…


Kada jos baigsis


Nežinau.


Šiandien tik taip aš gyvenu.


Kas bus rytoj,


Aš nežinau.


—————–


Per naktį


Bėga laikas,


Nenuorama paikas,


Rytą pačiupęs


Ridena saulutę


Per įkaitusį dangų,


O ši šypsos atlaidžiai:


– Aš einu juk pati.


Mūsų aparatas


Sukurtas naujas aparatas.


Kiek daug jame veikėjų.


Naujų, dailių, blizgių, suktų…


Vieni prilaiko, kiti stumia,


Treti gražiai atrodo…


Visi jie triūsia išsijuosę,


O kada pažvelgi gilyn –


Matai


Tik asilo ausis.


Aida Surblytė-Vyšniauskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių