Susigyventi su savimi
Anądien atsitiktinai man į rankas pakliuvo Oscaro Wilde’o citata: „Bendravimas su savimi – romanas visam gyvenimui. Patikėkite, santykiams su savimi reikia skirti daugiau dėmesio, nei romanams su kažkuo kitu, juk jie iš esmės yra laikini“.
Tokią įdomią žymaus dramaturgo mintį radau įkišęs ranką į dubenėlį su kitais „motyvaciniais“ rašteliais. Tai įvyko per eilinį apsipirkimą vienoje parduotuvėje pasiūlius pardavėjai išbandyti savo laimę. Pirmoji kilusi mintis, kad tai dar viena banali žinutė, bet grįžęs namo traukdamas daiktus iš kuprinės vėlgi aptinku tą popierėlį. Perskaičiau dar kartą, nusišypsojau ir prikabinau jį magnetuku prie šaldytuvo. Juk tai visiškai apie mane ir gal net apie mus visus, dvidešimt penkerių sulaukusius. Manau, daugelis man vis dar pasakytų, kad „tau tik 25 metai ir tau gi viskas prieš akis“. Tačiau jau net sociologai tvirtina, kad ketvirčio amžiaus krizė iš tiesų egzistuoja.
Atrodo, kokia čia krizė, juk gyvenimas, kaip dažnai sakoma, pačiame jėgų žydėjime? Vilniaus universiteto dėstytoja Milda Pivoriūnaitė tapo populiariausia jaunų žmonių sociologe Lietuvoje, kai savo straipsnyje „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“ paaiškino, kodėl dabar jauni žmonės suauga kitaip nei jų tėvai, kodėl būnant 25-erių neturėti antrosios pusės, nuosavo buto ir „Audi“ garaže yra normalu, kodėl egzistuoja ne tik vidutinio amžiaus krizė, bet ir ketvirčio amžiaus krizė. Štai ir psichologijos profesorius iš Lancasterio universiteto atitaria, kad šiuolaikiniai jaunuoliai susiduria su kitokiais iššūkiais nei jų tėvai: „Šiandien trečią dešimtmetį pradedantys žmonės jau gali būti dirbę 5 skirtinguose darbuose. Jie patenka į kitokį pasaulį, ir nors jis suteikia jiems daugiau pasirinkimų, jis taip pat teikia mažiau saugumo ir struktūros“.
Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad labai daug šiandieninių jaunuolių jaučiasi nebe paaugliai, bet dar ir nesuaugę. Jie yra kažkur „tarp“, kažkokiame kokybiškai naujame tarpsnyje. Kai jų klausi, kokią reikšmę užima santuoka, išėjimas iš tėvų namų, baigti mokslai, jie dažnai nemano, kad tai reikšmingi veiksniai, kurie leistų spręsti apie individo suaugimo statusą. Vis labiau pabrėžiami psichologiniai veiksniai, pvz., atsakomybė už save ir kitus, savarankiškumo jausmas, gebėjimas spręsti problemas ir t. t. Taigi dažniau akcentuojami psichologiniai, o ne socialiniai veiksniai, kurie tradiciškai buvo labai svarbūs kaip suaugusio žmogaus kriterijai.
Buvo mano metas mokykloje, buvo metas universitete, kai, rodos, mūsų draugų būrio niekas neišskirs, rodos, niekada neišseksime temų ir visada vienas kitą suprasime. Ir tas laikas buvo nuostabus, o dabar yra kitas laikas. Daugelis bičiulių jau kuria savo šeimas, turi savas problemas ir penktadieniais ilgiau užsisėdėti nebegali, nes reikės kitą dieną važiuoti pirkti dažų ir parketlenčių savo svajonių būstui. Kažkam tai tampa tikrąja savaitgalio romantika, o aš pagaunu save svarstantį, ar jie jau taip susigyveno su savimi, kad galėtų gyventi kartu su kuo nors kitu? Man, kiekvieną dieną besimokančiam susigyventi su savimi, tai dar labai sunku suprasti, kaip galima lengvai, greitai imti ir susigyventi su kitu. Juk norisi iš savęs paties daugiau, aukščiau, greičiau.
Šiuo momentu, savosios ketvirčio amžiaus krizės akivaizdoje, suprantu, jog turiu didžiausią turtą – laiką. Laiką sau, ir kaip O. Wilde’as pasakytų – laiką romanui su savimi. Tai mano laikas mokytis, tobulėti, ugdytis, kartais tingėti, daryti klaidas, pasiklysti, rasti ir pagaliau susigyventi su savimi.
Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas
