Sukaktis

Veiviržėniškis suspėjo iki savo šimtmečio suskaldyti malkas


Konstantinas Čeliauskas, sulaukęs šimtmečio, vyriausias vyras ne tik Veiviržėnų seniūnijoje, bet ir Klaipėdos rajone. Jubiliejaus išvakarėse jį iškilmingai pasveikino rajono valdžios, „Sodros“ atstovai, politikai, miestelio bendruomenė.


Išgyvenęs ne vieną nelaimę, K. Čeliauskas visą gyvenimą jautėsi laimingas. Optimizmas – jo ilgaamžiškumo receptas. Šimtametis ne tik vaikšto, skaito, bet ir skaldo malkas.


Prisiminimai gyvi


Guvus, šviesaus proto šimtametis gyvena Veiviržėnuose su sūnaus Antano šeima. Jis kasdien pasiramsčiuodamas lazdele išeina į miestelį, parduotuvėje nuperka maisto produktų. Labai mėgsta šnekėtis su žmonėmis, tik bėda dėl nusilpusios klausos. Užtat K. Čeliauskas gali ekspresyviai, vaizdžiai, pagražindamas ne tik žemaitiškais, bet ir rusiškais posakiais, iškloti savo gyvenimo istoriją nuo pirmosios atsiradimo akimirkos šiame pasaulyje. Jis buvo trečias vaikas 11 vaikų šeimoje. Gyva tėra sesuo Valerija, kuriai 93 metai.


„Esu gimęs 1912 metais spalio 14 dieną Tauragės apskrityje, Švėkšnos valsčiuje, Kelvėtų kaime. Sekmadienį 3 valandą po pietų mama mane pagimdė namuose būdama vienui viena, – ištarė senolis, lazdos beldimu į grindis tarsi patvirtindamas kiekvieną savo žodį. – Mano pirmoji mokytoja buvo mama. Kai nuėjau į mokyklą, skaičiau aiškiai, o antrokai „slebizavojo“. Į mokyklą ėjau 2 metus, o knygų perskaičiau va tokią krūvą. Mylėjau jas – kokią gaudavau, tokią perskaitydavau.“


Jis prisiminė ir mokytoją Petrą Karpą, kurį minėjo kaip brolį, draugą: paauglystėje baigė žemės ūkio kursus, kuriuose jis mokė.


Pusė amžiaus – Veiviržėnuose


„Užaugau į vyrus ir išėjau pas ūkininkus tarnauti“, – dėstė savo gyvenimo istoriją ilgaamžis veiviržėniškis.


Atmintin įsirėžusi nelaimė, kai jaunystėje užvirto raunamas beržas – ilgas sveikimas be medikų pagalbos. Gyvi ir kiti prisiminimai – Lietuvos kariuomenė, kur, pasak jo, baigė mokslus, „užsitarnavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį“, Antrasis pasaulinis karas – rusai paėmė į kariuomenę. „1945 metais balandžio 20 dieną pasodino į vagonus ir – į frontą. Kapituliavus Vokietijai, išsiuntė į Čekoslovakiją – pėsčiomis“, – ekspresyviai dėliojo savo gyvenimo sudedamąsias dalis šimtametis.


Grįžusį iš kariuomenės K. Čeliauską kartu su tėvais ir seserimis ištrėmė į Sverdlovsko sritį – 13 metų pasiglemžė Sibiras. Grįžo į tėviškę su šeima, tik sužalotas – šachtoje užgriuvusios žemės suspaudė galvą.


Prieš 53 metus K. Čeliauskas Veiviržėnuose nusipirko trobą, kurioje ir dabar gyvena su sūnaus Antano šeima. „Ar patinka Veiviržėnai? Be trūkumų nieko nėra. Ar Vilniuje yra tvarka?“ – retoriniu klausimu atsakė senolis.


Užsispyręs žemaitis


Pasak sūnaus Antano, tėvas neįgalus nuo 44-erių metų, tačiau pagal savo jėgas visą gyvenimą dirbo fizinį darbą. Ir šį rudenį jis suskaldė krūvą malkų. Sūnus prisipažino, jog tuo didžiuojasi, o marti Roma pyktelėjo: „Ką žmonės pasakys…“ Senolis pasitikinčiai ištarė: „Reikia žinoti, kaip tai daryti. Atsisėdęs kirvį ant malkos pastatai ir kūju per jį duodi. Pasilenkęs negaliu – galva šachtoje buvo sužeista.“ Šypsodamasis Antanas ištarė, jog tėvas skubėjęs iki savo jubiliejaus suskaldyti malkas.


Kasdienis K. Čeliausko ritualas – pasivaikščiojimas po miestelį. Parduotuvėje išsirenka ir nusiperka maisto produktų. Ir šeimai parneša. Sūnus patvirtino, jog duonos abiem su žmona nereikia pirkti. O kai atvyksta svečių, senolis neraginamas eina į parduotuvę parnešti vaišių.


K. Čeliausko mėgstamiausias posakis – šimtas metų be šių metų. Bet paskutiniu laiku sako, kad užteks ir šimto.


„Aš jau pasenęs – 100 metų mažai kas išgyvena, – oriai ištarė ilgaamžis. – Antrą tiek būtų gerai gyventi, bet nėra tokio dėsnio.“


Senolis pasakojo, kad nuo mažens poterius kalbantis, prieš valgį persižegnojąs. Jis 10 metų Veiviržėnų bažnyčioje zakristijonu dirbęs, ir dabar sekmadieniais žingsniuoja į pamaldas. Šimtametis prisiminė, kad vaikams mokantis vidurinėje mokykloje, buvo išrinktas į tėvų komitetą. Viename susirinkime bandymas pravesti ateizmo valandėlę nepavyko…


K. Čeliauskas pasididžiuodamas ištarė, kad niekada gyvenime nebuvęs „veršis“ – nei kariuomenėje, nei tremtyje, kai mėgino užverbuoti saugumiečiai. Sūnus patvirtino, kad jis užsispyręs kaip tikras žemaitis.


Išraiškingai padeklamavęs eiles – padėką Dievui, apgailestavo, kad mūsų kraštas be dainos gyvena. „Susirenka giminės – nėra dainos. Prašau padainuoti – daina juk Tėvynės meilę sužadina“, – šnekėjo senolis.


Į klausimą, kaip nugyventi tokį amžių, jis atsakė: „Svarbiausia, keršto širdyje neturėti. Ir aš visą gyvenimą buvau laimingas.“


Pasiruošime iškilmingai paminėti šimtmetį, dalyvavo ir pats jubiliatas. Jis skaičiavo gimines, kurie turėtų dalyvauti jo garbingo gimtadienio šventėje.


Keli štrichai šimtamečio portretui


Šeiminė padėtis: 16 metų našlys.


Užgyventas turtas: 2 sūnūs ir 2 dukros, 5 anūkai ir 5 proanūkiai.


Mėgstamiausias posakis: „Šimtas metų be šių metų“.


Sielos stiprinimas: malda.


Pomėgis: skaito 3 laikraščius, tarp jų „Bangą“.


Charakterio bruožas: užsispyręs žemaitis.


Ilgaamžiškumo receptas: optimizmas.


Išvada: kas braška, ilgiau gyvena – sveikas kaip ąžuolas lūžta.


Gyventojų registro tarnybos 2012 m. sausio mėnesio duomenimis, Lietuvoje gyveno 418 žmonių, vyresnių nei 100 metų: 300 moterų ir 118 vyrų. Šių metų spalio 10 d. duomenimis, Viliaus Gaigalaičio globos namuose gyveno vyriausia rajone moteris Pelagėja Memkienė, skaičiuojanti 106-uosius metus. Kretingalės seniūnijoje, Girkaliuose – šiemet 100-ąjį gimtadienį atšventusi Ieva Kalvienė.


Japonijoje gyvena apie 40 tūkst. žmonių, vyresnių nei 100 metų.


Mokslininkų teigimu, ilgaamžiškumo paslaptis – reta genų kombinacija, apsauganti organizmą nuo ligų. Ir tik vienas žmogus iš 10 tūkstančių gali sulaukti šimto metų.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių