Staigmena

Humoreska

Akcizas Kloika rado skelbimą, siūlantį valytojo darbą. Susidomėjo, nes reikalavimai palyginti nedideli – aukštasis išsilavinimas, dvi užsienio kalbos, šioks toks kompiuterinis raštingumas – „Words“, „Ekselis“, „Vekselis“.

Apklausai priėmė pats direktorius, visai dar jaunuolis. Pasitiko jis Akcizą savo kabinete, kojas susikėlęs ant stalo, keletu sakinių apibūdino, koks atsakingas darbas lauktų, laimėjus konkursą. Rankose laikydamas popieriaus lapą ir paslaptingai šypsodamasis, paaiškino:

– Mūsų įmonės psichologai ir teisininkai bendromis jėgomis sukūrė paprastutį klausimyną, kurį įveikus galėsiu jus pasveikinti įsiliejus į mūsų šaunų kolektyvą. Pradžiai visai lengvutis klausimėlis – kuom žiema skiriasi nuo žmogaus.

– Tikrai lengvas, – nusišypsojo Akcizas. – Žiema, kokia ji bebūtų – snieguota, lietinga, šalta ar vėjuota, pikta ar padykusi, ji visada gruodžio pirmą ateis, nes ji laikosi žodžio, ko nepasakysi apie žmogų, visaip būna.

Jaunuolio kojos nukrito nuo stalo, akelės įsmigo į popieriaus lapą, ieškodamos atsakymo, kurio greičiausiai ten ir nebuvo, bet nebūtų jis direktorius, jei nesusitvardytų:

– Manykime, kad atsakėte, paklausiu dar paprasčiau – kuo ketaus radiatorius skiriasi nuo žmogaus.

– Yra žmonių, kurie pučiasi, kiti taip ir pragyvena ištisai pasipūtę, nors aplinkiniai kartais ir nesupranta, ko čia jam tiek pūstis. Tarp ketaus radiatorių tokių nerasite – tik pradėjęs pūstis, jis iškart sprogsta ir visas jo turinys išsilieja.

– Kuo jūs anksčiau dirbote? – jaudulį išduodančiu balsu pasiteiravo direktorius, numetęs šonan klausimyną.

– Kondicionierių pardavėju.

– Pardavėju? – pažvalėjo direktorius. – Ir dabar nusprendėte padaryti tokią karjerą?

– Dar pardavinėjau ir karstus.

Jaunuolis visiškai atsigavo, grįžo pasitikėjimas savo jėgomis, kurį jis išreiškė garsiu kvatojimu:

– Ryte – kondicionieriai, po pietų – karstai ar atvirkščiai?

Akcizas ramiai išdėstė, kad karstus ir kondicionierius parduoda bendrame komplekte. Karstai būna įvairūs, o kondicionieriai išmanieji arba su rankiniu valdymu. Klientai dažniausiai renkasi pastaruosius, nors jie beveik dvigubai brangesni. Direktorius, iš pradžių įtariai klausęsis, galop paveiktas įtikinamo būsimo valytojo pasakojimo nebesusilaikė:

– Tai kodėl ima rankinio valdymo?

– Matote, ta išmanioji technika gana kaprizinga – tai ryšio nėra ar elektra trumpam dingsta, o rankinis valdymas yra rankinis. Kaip sakoma, genialumas – paprastume.

– Ir kaip jums sekasi, ar sulaukiate priekaištų?

– Per dešimt metų nė vienos pretenzijos. Uždarbis fantastiškas.

– Nesuprantu, kodėl paliekate tokį pelningą darbą? – direktorius prisėdo šalia.

– Žinote, kokie dabar darbininkai, pats gi darbdavys esate,– lyg ir pasipiktinęs pakeltu balsu rėžė Akcizas. – Pamatę, kiek mes uždirbame, užsimanė ir jie didesnių algų, nebeužtenka mat jiems minimumo. Špygą jiems taukuotą, o ne algą didesnę. Užsimanė streikuoti, darbas sustojo, klientai nervinasi, bet aš nepasiduosiu – numečiau dvidešimt gabalų teisininkų kontorai, tegu anuos pastato į vietą. O kol juos patvarkys, nutariau pats nors trumpai atsidurti darbininko kailyje, kad perprasčiau jų mąstymą.

– Teisingai, – pritarė direktorius, užliūliuotas Akcizo kalbų, – kitaip su jais neįmanoma. Klausykite, ar aš negalėčiau pas jus užsisakyti vieno komplekto, padovanočiau uošviui atsidėkodamas už tai, kad savo įmonėje paskyrė mane direktoriumi?

Akcizas ilgai atsikalbinėjo aiškindamas, kad pirkėjų sąrašai sudaryti keletui metų iš anksto, tvarka yra tvarka, net dvigubai mokančiam jis nuolaidų nedaro. Bet galų gale ilgai įkalbinėtas tarstelėjo – „tik dėl jūsų nusižengiu savo principams“, ir, paėmęs apvalią sumelę bei padiktavęs savo telefono numerį, užvėrė direktoriaus kabineto duris.

Laimingas direktorius, vėl ant stalo susikėlęs kojas, įsivaizdavo plačią uošvio šypseną, kai kažką prisiminęs nutarė pasitikslinti ir surinko jam paliktą telefono numerį:

– Atsiprašau, ar galėčiau trumpai sutrukdyti? – lipšniu balseliu paklausė jis atsiliepusiojo.

– Trukdykite, direktoriau, būtinai trukdykite, ar vėl kas nors užsikišo?

– Atsiprašau, kur aš čia pataikiau? – sunerimo direktorius.

– Man, direktoriau, man paskambinote, aš gi jūsų budintis santechnikas, Vasiliauskas.

– Ar tu davei kam nors savo telefono numerį? – bloga nuojauta jau brovėsi direktoriaus galvon.

– Tai kad man ir nereikia dalyti, mano telefono numeris užrašytas skelbime, prie įėjimo durų – „Trūkus vandentiekio vamzdžiui ar užsikišus kanalizacijai skambinti šiuo numeriu.“

Algimantas VAŠKYS


Taip pat skaitykite:

Rinkimų drama baigėsi P. Gražulio pergale:  R. Petrauskienė sustoti neketina
Panaudotoms žvakidėms – specialūs konteineriai kapinėse
Pertekliniai ženklai prie įstaigų
Jaunieji gargždiškiai – II lygos nugalėtojai
Lietuvos vyrų tinklinio čempionate – setas su 70 taškų
Veiviržėniškės gėlės – įvairioms progoms
Apdraudusieji ūkinius gyvūnus gali susigrąžinti dalį išlaidų
Kai išgyveni tai pats, – į ligą žiūri kitomis akimis
Džiaugiuosi, kad mečiau, ir raginu tave padaryti tą patį
Konsultavimo paslaugos kaime –  abipusė nauda

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi?

Seimo rinkimų antrojo turo Klaipėdos…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook