Spiritus movens – Motiejus Valančius

Tikrai būta Valančiaus išskirtinio ir fenomenalaus organizatoriaus. Lot. spiritus movens – judanti dvasia, arba kitaip – organizatorius. Tarp visų daugybės iškilių asmenybių sąrašo šiemet minime 220-ąsias Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) gimimo metines. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, tvirtai suvokiame, jog M. Valančiaus kūryba yra mūsų literatūros klasika, drauge ne mažiau svarbi ir vyskupo asmenybė, įgalinanti apmąstyti nūdieną, uždegti gerų darbų dagtį. Vyskupas ne tik blaivybės sąjūdžio pradininkas, bet ir  spaudos draudimo laikotarpiu aktyviai skatinęs lietuviškų raštų leidybos procesą, pats buvęs kuriantis asmuo. Tačiau svarbus klausimas, gal netgi dvejonė, kuri gali kilti, yra ta, jog galime suklusdami paklausti: ką žmogus, atsiskyręs su mūsąja epocha daugiau nei du šimtmečius, gali reikšti, galbūt savuoju pavyzdžiu skatinti veikti? Visų darbų gausos viename straipsnyje neįmanoma aprėpti, bet esminius taškus dera sudėlioti. Verta pažvelgti į vyskupą M. Valančių ne vien kaip į istorinę asmenybę, bet kaip į literatą, liaudies švietėją ir didaktą, galiausiai žmogų, gyvenusį permainingu ir įvairių sunkumų laikotarpiu.

Palangos Juzę žinome visi. Paminėkime galbūt mažiau žinomus: Vaikų knygelė 1868 m., Paaugusių žmonių knygelė 1868 m., Pasakojimas Antano Tretininko 1872 m. išl. 1891 m., didysis veikalas (plg. Žemaičių vyskupystė 1848 m.) ir kiti kūriniai – jų dėka tuometinė valstietija galėjo skaityti ne tik religinio turinio raštiją, bet drauge pajausti grožinės literatūros teikiamą didaktinę informaciją, kurios itin reikėjo liaudžiai šviestis. Parašyta apie 40 kūrinių, dauguma jų sukūrė būdamas vyskupu. M. Valančiaus vyskupavimo laikas buvo gana ilgas – pradedant nuo 1850 m. iki pat mirties Kaune, tuometiniame viename iš gubernijos centrų, 1875 m. Šiuo periodu itin sunkūs momentai skynėsi kelią po 1863–1864 m. sukilimo uždraudus spaudą iki pat 1904 m. Apie tai liudija visiems žinomo kūrinio, Palangos Juzės, data. Oficialiai rašoma, jog kūrinys išspausdintas 1869 m., tačiau iš tikrųjų parašytas 1863 m. Tai įvardijama kaip kontrafakcija, kada leidinio metai buvo parašomi tada, kai dar buvo galima rašyti lotyniškais rašmenimis. Visgi nepaisant, kad kūrinys skiriamas vaikams, jame esama nemažai naujovių, kurios rodo, jog M. Valančiaus būta originalaus kūrėjo. Sociologas Vytautas Kavolis Palangos Juzėje įžvelgia judraus žmogaus atsiradimą – kriaučių Juzę. Juk jis apkeliauja tuometinę Žemaičių vyskupystę siūdamas žmonėms drabužius! Būdamas didaktas, kaip ir kiti švietėjai, suprato, jog žmogaus branda vyksta peržengus savosios parapijos – gyvenamosios vietos – ribas. Novatoriškas požiūris, skatinęs domėtis ne tik supančia aplinka, bet ir įkelti koją į nepažįstamos žemės plotą, ją pamatyti, aprašyti bei palyginti su savąja. Tarp ilgo sąrašo knygų vieną iš svarbesnių pozicijų tarp knygų gausos užima dvitomis veikalas Žemaičių vyskupystė, kurią skaitytojai galėti išvysti tada, kai M. Valančius buvo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Pastaroji rašyta remiantis įvairiais bažnytiniais dokumentais. Nors daugiausia rašyta dvasinio turinių knygų, nepaisant to, kalba knygose gyva, ją lengva suprasti. Viso šio atkaklaus leidybinio darbo rezultatas – valstietijos artinimas prie skaitymo, lietuviškų raštų sklaidos plėtra, ne mažiau svarbu ir tai, jog viso to dėka buvo ištobulintas raštas. Viena iš didesniųjų problemų buvo, jog nebūdavo lietuviškai skaitančių cenzorių. Nutikdavo taip, jog kartais rankraštis net metus prabūdavo pas cenzorių.

Kad raštija vis labiau plėtotųsi, reikalinga kultūros centrai. Paprastai šiais centrais dažniausiai būna didesnieji miestai. Juose tarp visų kultūrinių objektų paprastai būna įkurtos ir spaustuvės. Kaip nutiko XIX a. viduryje? Vilnius – paveiktas lenkiškos kultūros įtakos. Varniai, kuriuose rezidavo M. Valančius itin mažas miestelis lyginat bendru anuometinės Rusijos imperijos mastu. Tačiau suvokta, jog provincialumo jausmui vietos nėra. M. Valančius pasirūpina, jog būtų atidarytas bent knygynas, vietoj svajotos spaustuvės. Žinomas Vilniaus knygininkas Zavadskis atveria savo knygyno padalinį. Bent taip buvo paspartinta, jog knygos galėtų vis sparčiau pasiekti eilinį skaitytoją. Be kita ko, galime pridurti, jog Varniuose būta pašto, vaistinės. Puikiai žinome, jog didelis žemaičių indėlis į bendrą Tautinį atgimimą, kilusį XIX a., J. Basanavičiaus pradėtą Aušros epochą, kiek vėliau pratęstą Varpo ir pastarojo vadovo – V. Kudirkos.

Norint dvasiškai stiprinti tautą, kad ir knygomis, privalu, jog būtų blaiviai mąstančių žmonių. Tuometinėje Rusijos imperijoje girtuoklystė buvo nemažas iššūkis, su kuriuo reikėjo kovoti. Suprantama, jog neblaivią tautą valdyti daug lengviau, tačiau kur kas daugiau problemų sukelia blaiviai mąstanti tauta, siekianti laisvės. Nors daug kartų norėta vyskupą ištremti, tačiau niekaip nepavykdavo. Vis dėlto M. Valančiui buvo uždrausta keliauti po savo vyskupiją pas tikinčiuosius. Vykdavo priešingas reiškinys: tikintieji vykdavo į Kauną pas vyskupą – dažniausiai sutvirtinimo sakramento gauti.

Nota bene! M. Valančiaus gyvenimo epocha nebuvo lengva nei asmeniškai, nei juolab tautai. Žinome, jog žlugus ATR nuo 1795 m. Lietuvos politiniame žemėlapyje nebebuvo. Buvo išlikusi tik tai, kas lotyniškai vadinama populus – tauta. Žemaitijos bajorija, kuri buvo mažiau paveikta lenkiškos kultūros ir atsilaikiusi prieš svetimos kalbos įtaką, sugebėjo išlaikyti savąją tautinę tapatybę. Tai buvo ypatingai svarbus veiksnys, kuris leido daugumai XIX a. pradžios žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyviams, tarp jų ir M. Valančiui, darbuotis valstybės labui. Nesuvokus savęs kaip tam tikros valstybės piliečio, šuo atveju – Lietuvos piliečiu, tikriausiai net neįmanoma jai atstovauti. Vokiečių filosofo Johano Gotfrydo Herderio (1744–1803) idėja ne mažiau svarbi, nei tautinės tapatybės įsišaknijimas žmoguje, nes tauta, pasak jo, išlieka net valstybei žlugus, jei išsaugo gimtąją kalbą. Kokių dar svarbių akimirkų aptinkame sklaidydami vyskupo M. Valančiaus gyvenimo puslapius? Vienas iš skaudesnių laikotarpių, įskaitant ir spaudos draudimo periodą, buvo Varnių, kaip vyskupystės centro, perkėlimas į Kauną, arčiau generalgubernatoriaus akių. M. Valančius šią skaudžią kaitą pažymi įrašu savuosiuose rankraščiuose, jog tada Varniai atrodė kaip daržinė pavasarį be šieno. Vyskupas suvokė, jog Varniai buvo pradėję tapti stipriu kultūriniu centru, tačiau tolesnei plėtrai sutrukdė vyskupystės centro perkėlimas.

Kokia veikla būdinga vyskupui esant Kaune? Reikia paminėti svarbų faktą, jog maždaug 1870 m. pradeda bankrutuoti dauguma karčiamų ir restoranų. Viso šio reiškinio priežastis – įtaigūs vyskupo M. Valančiaus pamokslai Kauno katedroje. Anuomet smarkiai baręs už girtavimą, savo vaisių subrendimo metą regėjo kaip girtuoklysčių vietų uždarymus. Žmones ypatingai veikė Žemaičių vyskupo sakyti pamokslai, atvykę iš kaimų į Kauną, po išgirstų pamokslų eidavo namo. Tačiau ne vien uždarymas buvo svarbus žingsnis blaivinant tautą, dar svarbiau – žmonės patys vis mažiau lankė karčiamas ir restoranus. Žemaičių vyskupas knygų rašymu siekė ne vien didaktinių tikslų, tačiau tikėjo, jog per knygas žmogus suvoks, kaip svarbu yra stiprinti dorą, skleisti naujoves, siekti, jog žmonės būtų vis labiau apsišvietę. Tačiau caro valdžia suvokė kylantį pavojų jų pačių valdžiai – 1865 m. generalgubernatoriaus įsakymu buvo uždraustos vyskupo knygos (plačiau žr. Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo, 73–95).

Pabaigai galime ištarti keletą svarbių žodžių ne tik vyskupui M. Valančiui, bet drauge ir sau patiems, siekdami ne mažesniu užsidegimu tarnauti savajam kraštui ir tautai, išlaikydami tautinį identitetą, kurį turėjo anuometinė XIX šimtmečio inteligentija. Belieka tik pasakyti, jog verba docent, exempla trahunt – žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Vyskupas M. Valančius pastarąją lotynų kalbos sentenciją buvo giliai įleidęs savo viduje, bent taip jau matome žvelgdami retrospektyvos žiūra. Žodžiu gebėdavęs pamokyti, pavyzdžiu patraukti. Tikriausiai to ir užtenka, ar ne?

Robertas ŠLIOŽEVIČIUS

Klaipėdos universiteto lietuvių filologijos studentas


Taip pat skaitykite:

Naujoji  valdančioji dauguma keis ir vadovybę.
7 – Jaunimo erdvė – iššūkis išjungti socialinius tinklus
Privalomas augintinių ženklinimas – gyvūnų saugumui ir žmonių atsakomybei
Visą savaitgalį – galimybė pasiskiepyti prioritetinėms grupėms
Buvę gyvenviečių paštai – rajono reikmėms
Tradicinių amatų puoselėtojams – parama
Gyvojoje skiepijimosi eilėje Gargžduose –  ir apsisprendę, ir abejojantys
Turgaus prekiautojus slegia nežinomybė dėl ateities
Gargždiškė iš Švedijos atidarė natūralių produktų parduotuvę
Klaipėdietės verslininkės: dėvėta mada – ne gėda
Vėtyto ir mėtyto Kantvainų vėjo malūno istorija
Gargždų krašto muziejus įvardija karantino praradimus
Jaunieji gribžiniškiai kelyje bus saugesni
Laukia ypatingi metai Gargždų atvirame jaunimo centre
Klaipėdos rajonas tampa unikalios idėjos dalimi
Skelbiamas konkursas Gargždų autobusų stoties statyboms
UAB „Mida LT“ – nominacijos „Wonder of 2020“ nugalėtoja
Priklausomybė nuo azartinių lošimų atėmė viską: atsitokėjo tik praradęs laisvę
Masažas – procedūra, turinti daugiau naudos nei dažnas pagalvoja

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Vieniems – vienaip, kitiems – kitaip

Ketvirtadienį gargždiškis, dirbantis Klaipėdoje, iš…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook