Spaudos fotografija – apie autentišką ir suobjektyvizuotą gyvenimą
Iš Toronto dėl nepalankių oro sąlygų nespėjusį sugrįžti Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentą ir parodos organizatorių Joną Staselį parodos atidarymo metu pavadavo bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis, kuris pristatė spaudos fotografų parodą Klaipėdoje.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ šiuo metu eksponuojama fotografijų paroda „Lietuvos spaudos fotografija 2017“. Tai – 2016 metais geriausios šalies spaudos fotografų sukurtos fotografijos, kurias atrinko ir įvertino tarptautinė vertinimo komisija.
Pateikė 4 000 darbų
„Lietuvos spaudos fotografija 2017“ konkursui-parodai šimtas šeši fotografai pateikė apie keturis tūkstančius darbų. Parodos ekspozicijai buvo atrinkti penkiasdešimt du darbai. Beveik visoms jo temoms („Naujienos“, „Gyvenimas“, „Portretas“, „Kultūra ir pramogos“, „Diplomatija“, „Kariuomenė“, „Sportas“, „Gamta ir jos apsauga“, „Reportažas“ ir „Fotopasakojimas“) taikyti gana griežti autentišką realybės kadrą užsitikrinantys reikalavimai. Vienintelėje „Spindesio“ temoje fotografams buvo leista savo darbus papildomai apdoroti kompiuterinėmis programomis. Tačiau ir čia naudojamos manipuliacijos vaizdu buvo minimalios. Kaip ir kiekvienais metais, visos konkursui pateiktos fotografijos privalėjo išsitekti praeitų, 2016-ųjų metų rėmuose. Išskyrus tas, kurios buvo teikiamos temai „Europos metai“, ji apima žymiai didesnį, pastarųjų penkerių metų laikotarpį.
Lietuvos spaudos fotografų klubo, organizuojančio šį kasmetinį renginį, vienas iš pagrindinių tikslų – skatinti šalies fotožurnalistus atsakingai vizualiai informuoti apie reikšmingus įvykius ir sociumo gyvenimą Lietuvoje bei pasaulyje. Tuo pačiu siekiama atrasti ir naujus talentus, perimančius beveik penkiasdešimt metų gajas Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijas, tęsti praeito amžiaus antroje pusėje susiformavusią humanistinės ir reportažinės fotografijos kryptį. Pagrindiniai tokios fotografijos bruožai – siekis įamžinti vaizdingiausius šalies kraštovaizdžius, būdingiausius siužetus ir charakteringiausius tipažus. Laiku reflektuojant šiandienos aktualijas išlaikyti pagarbų santykį su istorija ir paveldu. Humanistinės fotografijos centre – žmogus ir visas jį supantis pasaulis. Tiek pozityvūs, tiek ir negatyvūs reiškiniai, su kuriais jis neišvengiamai susiduria, jaučia didesnį ar mažesnį jų poveikį kiekvieną dieną. Kita vertus, humanistinėje fotografijoje svarbus ne tik žmogaus, kaip centrinio objekto, atvaizdavimas. Čia yra reikšminga ir autoriaus pozicija, jo „kalbėjimo“ priemonės ir formos, subjektyvi nuomonė ar pilietinės pozicijos išraiškos. Būtent nuo to didžia dalimi priklauso fotografijos įtaiga ir paveikumas suvokėjui.
Fakto ir meno jungtis
Diskusija, koks spaudos fotografijoje turėtų būti meno ir objektyvios realybės santykis, tęsiasi jau labai seniai. Ne pirmas dešimtmetis diskutuojama ir dėl to, ar objektyvi realybė fotografijoje yra išvis įmanoma, nes čia bet kuriuo atveju tarp jos ir fiksuojamo vaizdo įsiterpia fotografas. Su savo žvilgsniu, nuomone ir sprendimu. Abejonių nekelia tik tai, kad spaudos fotografijoje svarbiausia išlieka kadro tiesa – užfiksuotas vizualus įvykio dokumentas. Kiek gali šiuo atveju likti vietos autoriaus kūrybai ir interpretacijoms, formuojant fotografijos meninę vertę ir ar ji apskritai čia pageidautina? Vyraujanti nuomonė – kad subjektyvios autorinės įžvalgos, sąmoningas reportažo estetizavimas pažeidžia vaizdo, kaip vizualaus dokumento, prigimtį ir gali suklaidinti suvokėją. Kita vertus, aktyviai diskutuojama ir dėl to, kiek paveikus, žadinantis jausmus ir emocijas gali būti „nuogas“ kadras. Todėl spaudos fotografijoje, skirtingai nei meninėje, svarbiausia, kaip autorius sujungia faktą ir meną, kokiais būdais gyvenimo atkarpos papildomos autoriniais sprendimais ir koks išlieka dokumentalumo ir estetizuoto vaizdo santykis.
Šiandieninė situacija yra tokia, kad mūsų kasdienybė yra perpildyta vizualia informacija ir tampa sudėtinga ne tik iki galo ją suvokti, bet ir pastebėti. Vis dažniau verbalinę raišką, emocijas bei jausmus keičia vaizdai. Jie įsiterpia į atvirlaiškius, elektroninius laiškus, SMS žinutes ir t. t. Tokie procesai turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Socialinės medijos vis intensyviau uzurpuoja mūsų laiką, taip gerokai pakoreguodamos gyvenimo įpročius ir patį gyvenimą. Neišvengiamai kinta ne tik bendravimo kultūra, bet ir informacijos perdavimo-priėmimo formos. Pertekliniais vaizdais užpildyta realybė kelia abejonių ir galop skatina nepasitikėti vaizdu, kaip autentišku dokumentu. Didėja nesusikalbėjimo tikimybė, kinta pats žmogaus ir realybės santykis. Pastaroji skirstoma į tikrą ir virtualią, kas ne tik suteikia naujas galimybes, bet ir vis dažniau kasdienybę pripildo tokiomis sąvokomis, kaip simuliacijos, anonimiškumas, imitacija ir pan. Kokia vieta čia tenka spaudos fotografijai?
Pajusti suvokimo malonumą
Jau XX a. vienas žymiausių pasaulio fotomenininkų, įtvirtinęs „lemiamo momento“ sąvoką fotografijoje, Henri Cartier-Bresson‘as teigė, kad tik pačios realybės formomis organizuota vaizdo sąranga yra viena įtaigiausių ir lengviausiai suvokėjo „perskaitomų“. Jo šūkis „Pirmiausia matykite gyvenimą!“ reiškė, kad nors jam buvo labai svarbi gyvenimo tiesa, lygiai toks pat aktualus buvo ir tikrasis (ne parodomasis) meniškumas, kuris geriausiai atskleidžiamas ne įmantriose formose ir sudėtinguose sprendimuose, bet autoriaus gyvenimo pajautime ir jo išmintyje. Šio fotografijos meistro nuomone, „fotografavimas – tai priemonė skelbti, o ne įrodinėti savo originalumą. Tai – gyvenimo būdas“. Šios fotožurnalistikos tėvo propaguotos tiesos šiandien dar aktualesnės. Akivaizdu, kad fotografijos turinys ir forma spaudos fotografijoje turi sudaryti nedalomą visumą. Tik už tokios fotografijos užkliuvęs suvokėjo žvilgsnis apsistos čia ilgiau ir ne tik perskaitys jos turinį, pajus estetinio vaizdo suvokimo malonumą, bet jo ir fotografijos susitikimo momentas bus pripildytas žymiai ryškesnių emocijų.
Kiek tokius vertinimo kriterijus atitinkančių fotografijų pavyksta užfiksuoti lietuvių spaudos fotografams? Kiek bandymų tampa profesionaliais spaudos fotografų sprendimais ir kiek lieka bergždžiu mėginimu užfiksuotam kadrui suteikti jam visiškai „nelimpančius“ meniškumo efektus? Ši paroda, kaip ir daugybę metų iki šiol, suformuota iš stipriausių fotožurnalistikos darbų, liudija, kad spaudos fotografija Lietuvoje yra labai nevienodo profesinio lygio. Vieniems autoriams pavyksta labai arti priartėti prie tokių sprendimų, apie kuriuos kalbėjo ir tebekalba foto žurnalistikos meistrai. Tačiau, akivaizdu ir tai, kad nemaža jų dalis tebeklaidžioja vizualių efektų persotintoje mūsų kultūroje, koncentruodamiesi į paviršinę formą ir standartinius sprendimus, dažniausiai praleisdami tą vienintelį turinio ir formos susikalbėjimo momentą.
- Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ (H. Manto g. 25, Klaipėda) šiuo metu eksponuojama fotografijų paroda „Lietuvos spaudos fotografija 2017“. Prieš mėnesį jau šešioliktą kartą Lietuvoje surengto nacionalinio konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ paroda (ir metraštis „Lietuvos spaudos fotografija 2017“) buvo pristatyta Vilniaus rotušėje. Uostamiestyje ją galima aplankyti iki rugpjūčio 31 d. Galerijoje „13L“ parodos lankytojai laukiami pirmadieniais–penktadieniais nuo 10 iki 18 val.
Danguolė RUŠKIENĖ
Autorės nuotr.
Reklama: nasicomyfoto.lt
