Sodyboje augintiniai – lyg šeimos nariai
Gabrielė su savo numylėtine Naida praleidžia daug laiko.
Baičių kaime, Dovilų seniūnijoje, Klaipėdos rajone, didelėje sodyboje gyvenantys Raimonda ir Tadas Čiunkai, jų dukros Gabrielė ir Kornelija neįsivaizduoja nė dienos be augintinių. Jų namuose dabar lepinasi du katinai, trys šunys, du žiurkėnai, kelios žuvytės akvariume ir nesuskaičiuojamas būrys karpių, amūrų ir kitų žuvų tvenkinyje.
„Pirmas šuniukas mūsų namuose atsirado tada, kai gimiau. Turiu nuotrauką, kur aš gal dviejų mėnesių, o šalia guli mano mažytis šuniukas Nordas. Su juo praleidau didžiąją dalį vaikystės ir pamenu, kaip išmokiau jį valgyti obuolius. Sėdėdavome kartu, pjaustydavau obuolį ir abu valgydavome“, – pasakojo Gabrielė ir prisiminė, kaip buvo gaila, kai Nordas susirgo ausų uždegimu ir neišgyveno.
Tada jų namuose netikėtai atsirado rainas kačiukas. Tačiau paskui mašinas mėgęs lakstyti išdykėlis vieną dieną namo negrįžo…
„Gimus mano seseriai Kornelijai, iš visos šuniukų vados mama išsirinko beuodegę Betą. Dideles vadas vedė ir ji, tad beveik visą kaimą esame apdaliję jos beuodegiais vaikais. Tik vienas buvo su uodega ir užaugo žymiai didesnis už savo brolius ir seseris. Ir dabar su mumis gyvena Beatos palikuonis Hačis“, – kaip apie žmones pasakojo Gabrielė, prieš trejus metus gavusi dovanų Šilerio skaliko ir vokiečių aviganio mišrūnę. Naidą jai padovanojo buvęs sporto treneris. Iš pradžių tėvai tokia dovana neapsidžiaugė, nes tris šunis šeima jau turėjo. „Tėvai numatė Naidai pareigas – saugoti namą, bet aš nesutikau. Kalytė taip prisirišo prie manęs, kad net į vonią negalėjau nueiti viena – visur sekiojo iš paskos. Kai išeidavau į mokyklą, mama sakydavo, kad Naida dvi valandas cypdavo. Po kurio laiko suprato, kad aš išeinu ir sugrįžtu, tad nustojo cypti iš ilgesio“, – šypsojosi gyvūnų mylėtoja, mieganti kartu su savo augintine, su kuria kartu šeima sėdanti ir prie stalo.
Auginti namuose žiurkėnus buvo Gabrielės sesutės sumanymas. Pirmieji buvę Džiungarijos žiurkėnukai. Jie svėrė tik apie 50 g. Dabar Kornelija nusipirko kitos veislės – Sirijos žiurkėną. Šis sveria 200 g ir esąs toks aršus, kad dar nė karto namuose niekas į rankas jo nėra paėmęs. Gabrielė sakė atsimenanti, kaip atrodė apdraskytos pardavėjo rankos…
Kai Kornelija su Gabriele namuose užsimanė žuvyčių, pirmiausia nusipirko dvi apvalias vazas gėlėms, kuriose jas ir apgyvendino. „Mano žuvytės buvo raudonos, o sesės – mėlynos. Į vazą pridėjau visokių augaliukų, kad gražiai atrodytų, maitinau, keičiau vandenį“, – prisiminė Gabrielė, dabar besidžiaugianti dideliu akvariumu, kurį padovanojo tėvų draugai, ir didelėmis žuvimis jame.
Dar viena atrakcija – paskui tvenkinio pakrante einantį žmogų plaukiojantys karpiai ir kitos didelės spalvotos žuvys. Jeigu žuvys alkanos, pasak Gabrielės, jos sekioja žmogų kaip šuniukai, tik vandenyje. „Norėdama išsimaudyti pirmiausia jas turiu pamaitinti, nes knibždėte knibžda ir net sunku plaukti“, – šypsojosi Gabrielė. Kaip sutaria su žuvimis jos dresuota Naida? Pasirodo, ji mėgsta braidžioti ir išsigriebti iš vandens žuvims skirtą batoną. „Į žuvis nesikėsina, tačiau dominuoja Šilerio skaliko veislės savybės, tad lauke ji seka paskui kvapus, judančius objektus ir suvaldyti beveik neįmanoma. Jei iš namų reikia išvažiuoti visai dienai, dažniausiai lieku su Naida, nes man gaila ją palikti vieną, juk reikia vedžioti arba leisti išsilakstyti. Automobilyje sėdėti ji nenori – užtenka pamatyti pakelėj, pavyzdžiui, arklį, iškart ima loti. Tad kelionėje su ja būtų daug streso“, – su meile apie savo augintinę pasakojo Gabrielė.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš šeimos archyvo
