Socialinis būstas paruoštas, bet įkurtuvių nėra
D. Docius, E. Švaronas, Orestas Levuškinas – dalis geradarių, padėjusių paruošti socialinį būstą. Daug prisidėjo ir šie vyrai: Dainius Vosylius, Rokas Domarkas, Marius Germanas, Karolis Didikas, Egidijus Šulcas, Saulius Budrikas, Danielius Gailius su mama, Gytis Lengvenis, Rytis Jakštas, Gintaras Radavičius.
Sunkioje padėtyje atsidūrusios šešių vaikų mamos J. R. iš Žadeikių kaimo gyvenime – šviesos spindulėlis: prieš mėnesį jai paruoštas socialinis būstas Gargžduose. Dviejų kambarių bute yra visko, ko reikia šeimos buičiai. Ir tuo pasirūpino geradariai iš uostamiesčio ir jo priemiesčio.
Šie žmonės nesiekė išgarsėti, nenorėjo viešumos, nelaukė padėkos – jie nuoširdžiai darė prasmingą darbą. Ir apie tai nutylėti nevalia. Galbūt šis pavyzdys pažadins mūsų širdyse gerumą, atjautą, supratimą, jog kiekvieno žmogiška pareiga padėti krizinėje situacijoje atsidūrusiajam.
Geradariai nuoširdžiai stengėsi
Kai šią vasarą Klaipėdos rajono savivaldybė 6 dukras auginančiai neįgaliai mamai J. R. iš Žadeikių kaimo Gargžduose paskyrė socialinį būstą, Endriejavo seniūnijos socialinė darbuotoja Lidija Gubovienė susiėmė už galvos: jis buvo tuščias. Virtuvėje – tik dujinė viryklė, net kriauklės nebuvo. Iš skurdaus būsto, kuriame gyvena, moteris neturėjo ką parsivežti.
Kaip įruošti dviejų kambarių butą, kad šeima su mažais ir ūgtelėjusiais vaikais, kurių amžius nuo 2 metų iki 18-os, galėtų įsikurti ir patogiai gyventi? Kur rasti rėmėjų? Šios mintys lyg bitės dūzgė socialinės darbuotojos galvoje. Ji kasdien naršė internete ieškodama skelbimų apie dovanojamus baldus ir kitus buičiai reikalingus daiktus. „Vienas klaipėdiškis pasiūlė komodą, kiti geradariai – dvi spintas, bet daugiausia įruošiant butą padėjo klaipėdiškių bendraminčių vyrų grupė, kurios koordinatorius – Darius Docius iš Sendvario seniūnijos. Tai auksinės širdies žmonės – esu labai dėkinga jiems, – kalbėjo L. Gubovienė. – Jie nepagailėjo nei lėšų, nei laiko. Juk reikėjo dovanotus baldus ir kitus daiktus atvežti, sustatyti. Daug ko trūko, bet viskas atsirado šių žmonių dėka. Žinoma, padėjo ir Endriejavo seniūnija.“
Prisiėmę atsakomybę jie nė patys negalvojo, kad tiek pagalbos reikės šiai šeimai. Tačiau geradariai pripildė būstą viskuo, ko reikia normaliam šeimos gyvenimui. Virtuvėje – naujutėlaitis baldų komplektas, šaldytuvas, dar neišpakuotas puodų rinkinys ir kiti indai. Vaikų kambaryje – dvi dviaukštės lovos, du rašomieji stalai, žaismingas šviestuvas ir žaislai. Užteks patalynės, rankšluosčių, yra būtiniausia buitinė technika. Būsto šeimininkė turi raktus, bet delsia iš vargingo būsto kraustytis čia. L. Gubovienė tikisi, jog daugiavaikė šeima Kalėdas švęs naujame būste.
Ne dėl padėkos
Sendvario seniūnijos Aukštkiemių kaimo gyventojas D. Docius pasakojo, kad jam ir keliems bendraminčiams kilo mintis pagal savo galimybes prisidėti, kad „nematomų“ vargstančių žmonių gyvenimas bent kiek pagerėtų – kas prisidėjo finansiškai, o kas daiktais, darbu. Beje, šis paramos būrelis – tai neformalios Klaipėdos vyrų grupės dalis. „Mes tai vadiname vyriškumo, sąmoningumo ugdymo mokykla. Padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos, – viena iš mūsų veiklos dalių, – kalbėjo įgyvendinto projekto iniciatorius ir koordinatorius D. Docius. – Sužinojęs, kad pagalbos reikia krizėje atsidūrusiai daugiavaikei šeimai iš Žadeikių, pasakiau savo grupės nariams ir dalis jų sutiko prisidėti. Nežinojome, kokie iššūkiai laukia. Ir juos įveikėme nesitikėdami padėkos.“
Darius iš karto apsilankė Žadeikiuose, užsuko į naują būstą Gargžduose. Jis labai nustebo, kad vargstančiai šešių dukrų mamai paskirtame socialiniame būste tuščia. Kaip įsikurti vienišai daugiavaikei mamai su sugyventiniu, piktnaudžiaujančiu alkoholiu? Socialinė darbuotoja L. Gubovienė jam prasitarė apie Savivaldybės skirtus kelis šimtus eurų. Vėliau pasakė, kad už tuos pinigus nupirko skalbyklę, nors geradariai ją buvo parūpinę.
Darbas suvienijo vyrus
Keliolikos vyrų grupę suvienijo bendras rūpestis ir darbas – vieni skyrė lėšų, o kiti ieškojo reikalingų daiktų, juos atvežė patys negailėdami nei transporto, nei kuro. „Reikėjo sumanumo, organizuotumo, kad parūpintume baldų, buitinės technikos. Pritaikėme savo profesines žinias juos montuodami, prijungdami, – kalbėjo Darius. – Nupirkome naujus virtuvės baldus, kuriuos čia pritaikė ir sumontavo Egidijus Šulcas, parūpinome du televizorius, virtuvės indų.“ Evaldas Švaronas šypsodamasis pridūrė, kaip į ketvirtą aukštą nešė baldus. Kažkas pasikvietė pažįstamą elektriką, kad pakabintų šviestuvus, sumontuotų elektros rozetes, gartraukį.
Geranoriški vyrai stengėsi, jog šeima, atsikrausčiusi iš skurdaus, be jokių patogumų namo, neturėdami būtiniausių daiktų, čia gyventų visavertį gyvenimą. „Mes norėjome gelbėti mergaites, kurioms 2 m., 4 m., 8 m., 10 m., 16 m. Vyriausioji, aštuoniolikmetė, jau mokosi uostamiestyje, – kalbėjo Orestas Levuškinas. – Mes norėjome mergaitėms atverti kitokį pasaulį, kad jos kurtų šviesų gyvenimo modelį.“
Mėnesį intensyviai dirbdami vyrai butą paruošė taip, kad jame mielai įsikurtų bet kuri vidutiniškai gyvenanti šeima. „Bet kokį darbą lengva padaryti, kai yra entuziazmas ir siekis padėti žmogui sukurti kitokį gyvenimą“, – kalbėjo D. Docius.
Iškraustyti atvyko su tortu
Lapkričio 16 dieną geradariai autobusiuku atvyko į Žadeikius pasiruošę iškraustyti vargstančią šeimą į komfortišką butą. Grupės narys Roman Smiskal įkurtuvėms iškepė tortą. „Tačiau mergaitės iš seno būsto pasiėmė tik kuprines – supratome, kad Gargžduose visam laikui nepasiliks, – pasakojo pašnekovai. – Į butą įžengusių mergaičių akys spindėjo, jos iš karto pasirinko sau lovas. O mama susigūžė. Ji buvo nusivylusi, kad neįjungtas televizorius – negali juo naudotis.“ Dukros tvirtino norinčios čia gyventi – miestas joms patinka. Tačiau viskuo aprūpintame būste iki šiol šeima neįsikūrė. „Kodėl jis tuščias, kodėl nesinaudojama? Juk nuomą vis tiek reikia mokėti“, – svarstė geradariai. Jų manymu, socialinės darbuotojos laukia didžiulis darbas, kad integruotų šeimą į miesto visuomenę.
„Mes džiaugiamės atlikę prasmingą darbą. Įgiję patirties supratome, jog galime vykdyti panašius projektus. Bet tai ne kasdienybė – tik dalis mūsų veiklos“, – dėstė D. Docius. Jis pažadėjo įgyvendinti žadeikiškės dukrų kalėdines svajones ir su projektu atsisveikinti.
Iš šalies stebėjusi jo įgyvendinimą menininkė Dailė Docienė kalbėjo: „Manau, jog tokioje savanorystėje gali dalyvauti kiekvienas, turintis noro. Nereikia būti kažkuo, kad būtum žmogumi. Socialiniai darbuotojai kartais atsiduria beviltiškoje situacijoje ir tik geradarių pastangomis gali padėti šeimoms, kurioms to labiausiai reikia.“
Socialinė darbuotoja L. Gubovienė tikino, kad J. R. su šeima įsikurs Gargžduose prasidėjus moksleivių žiemos atostogoms. „Jos dukros dabar mokosi Endriejavo pagrindinėje mokykloje“, – sakė ji.
Virginija LAPIENĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
