Socialinė apsauga rodo valstybės brandą ir lemia jos tvirtumą

„Kalbant apie jūsų rajoną – patikėkite, socialinėje srityje turite daug entuziastingų ir stiprių specialistų, socialiai orientuotą vadovybę. Tokiais atvejais iššūkius įveikti išties lengviau. Tikrai džiugina noras ir pastangos socialines paslaugas perduoti NVO sektoriui, tikrai ne visos savivaldybės į tai žiūri taip geranoriškai“, – po vizito Klaipėdos rajone teigė ministras L. Kukuraitis.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis šį rudenį tęsia penktadieninius vizitus šalies savivaldybėse. Vieną iš pirmųjų jis aplankė Klaipėdos rajono savivaldybę. Tokie susitikimai regionuose yra puiki proga pabendrauti ne tik su savivaldybių administracijos atstovais, bet ir susitikti su bendruomenėmis, aplankyti savo srities įstaigas, išklausyti žmonių bėdas, pasidžiaugti laimėjimais.

Po vizito Klaipėdos rajone minist­ras L. KUKURAITIS išsamiau atsakė į „Bangos“ klausimus.

Solidarumą iškreipia šešėlis

– Nenuostabu, kad dabar nuo lūpų nenueina ateinančių metų valstybės biudžeto svarstymas. Socialinės sferos biudžeto dalis – vienas jautriausių klausimų, labiausiai diskutuojamas. Akcentuokite, kokių permainų tikėtis ateinančias metais.

– Šiuo metu Vyriausybė Seimui yra pateikusi biudžeto projektą, kuriame socialinės apsaugos sričiai, kaip niekada anksčiau, tikrai skiriama labai daug dėmesio. Viena vertus, taip yra todėl, kad pagaliau priartėjome prie požiūrio, jog socialinė apsauga iš esmės lemia valstybės tvirtumą – kuo žmonės labiau patenkinti galimybėmis Lietuvoje, tuo jie labiau pasitikės savo valstybe, norės kurti savo ir savo vaikų gyvenimą mūsų šalyje. Antra vertus, tai atspindi valstybės brandą: kadangi ne visi dėl negalios, vyresnio amžiaus ar kitų kliūčių gali užsidirbti orų atlyginimą, turime būti solidarūs ir padėti. Šiuo atveju „pagalba“ apima ne tik pinigus, bet ir perkvalifikavimą, nepagrįstų stereotipų ir kliūčių naikinimą.

– Žmonės kalba, kad štai valdžia viena ranka duoda, o kita – atima. Senjorai, nors pensijos jiems kils, nerimauja, kad ateinančiais metais brangs pragyvenimas: štai ir elektros kainos didės, ir nekompensuojamieji vaistai nuolat brangsta. Šeimos, auginančios vaikus, sako, jog jiems reikia daugiau valstybės supratingumo, didesnės finansinės paspirties. Ūkininkai dejuoja, kad jiems bus panaikintos kai kurios lengvatos, esą kad valstybė galėtų kitiems duoti, turtingesni žmonės baiminasi turto mokesčio ir etc. Ar taip nėra kuriamas socialinis konfliktas?

– Valstybės ir savivaldybių biudžetai neatsiranda savaime, jį suneša visi mokesčių mokėtojai. Tai vadinama solidarumu. Kas ir kiek turi prisidėti, galima diskutuoti, tačiau akivaizdu viena: visi piliečiai lygūs ir visi turėtų turėti vienodas mokestines sąlygas. Lietuvoje ne visuomet ir ne visur taip yra, o didžiausią meškos paslaugą visuomenei ir valstybei daro gyventojai, kurie toleruoja šešėlį: neapskaitytas pajamas, nemokamus mokesčius. Tačiau šie žmonės vis tiek naudojasi viešosiomis gėrybėmis ir paslaugomis, tai yra prireikus kviečia policiją, ugniagesius, leidžia vaikus į valstybės finansuojamas mokyklas ar darželius, naudojasi medicinos paslaugomis – visa tai kainuoja didžiules lėšas.

Finansų ministerija prognozuoja, kad infliacija 2020 m. sieks 2,3 proc., tai reiškia, kad pragyvenimo lygio kilimas turėtų būti nuosaikesnis nei pensijų augimas.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad Sveikatos apsaugos ministerija inicijavo, o Seimas jau pritarė projektui, kad mažas pajamas gaunantys žmonės neturėtų mokėti už paskirtus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos priemones. Tai galioja pensinio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, kurių pajamos mažesnės nei 238 eurai, jei vertinsime pagal šių metų minimalių vartojimo poreikių dydį. Šis sprendimas įsigalios kitų metų liepą.

Šeimoms dėmesį bandome rodyti mokėdami vaiko pinigus visiems vaikams, inicijavome Šeimos kortelę, kuri jau turi daugiau nei 100 šeimoms draugiškų partnerių, suteikiančių nuolaidas gausioms ir neįgalius nepilnamečius ar jau suaugusius vaikus auginančioms šeimoms. Jei kam smalsu, tai gausi šeima yra tokia, kurioje auginami 3 ir daugiau vaikų.

Iš tiesų puikiai suprantu žmonių nerimą, bet stengiamės į priekį žingsniuoti po truputį, kiek leidžia biudžeto galimybės. Būtų labai paprasta prieš rinkimus išleisti ką tik kaupti pradėtą „Sodros“ rezervą, skolintis tarptautinėse rinkose, tačiau tai būtų ne itin prasminga ir neigiamai atsilieptų mūsų žmonėms kada nors ateityje.

Lankydamasis Klaipėdos rajone socialinės apsaugos ministras L. Kukuraitis kartu su rajono meru B. Markausku, vicemere V. Riaukiene, Savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos komiteto pirmininku V. Butkumi, Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja J. Papieviene bei patarėju L. Vičkačka domėjosi Nakvynės namų veikla, kurią pristatė įstaigos direktorė D. Ėringienė (kairėje).Mitai apie pašalpas

– Štai televizijos laidoje komentuodamas ateinančių metų biudžetą ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorius Tadas Šarapovas sakė: „Švietimui iš 12,5 milijardų skiriame 1,6 milijardo.Tuo pat metu įvairioms globos, šalpos, kitoms programoms skiriame beveik pusę biudžeto, tai yra 6 milijardus. Tai yra esminis neatitikimas siekiui turėti gerovės valstybę. Mes turėtume investuoti į švietimą, kad būtų kuo mažiau piliečių, kuriuos reikėtų remti, kad kuo daugiau būtų tokių, kurie gebėtų kurti aukštą pridėtinę vertę“. Taigi ir visuomenėje pasigirsta balsų, kad gerovės valstybė Lietuvoje neįmanoma, nes gi gajus stereotipas, esą viską „praryja pašalpininkai“?

– Didžiausios išlaidos socialinės apsaugos srityje yra skiriamos įvairaus pobūdžio pensijoms – senatvės, netekto darbingumo. Lietuvoje iš viso yra apie 615 tūkst. senatvės pensininkų ir apie 172 tūkst. netekto darbingumo pensininkų. Tai žmonės, kurie dirbo, mokėjo mokesčius, todėl jų teisė gauti pensiją yra nekvestionuojama. Visi žinome, kad Lietuvoje pensijos nėra didelės, nors nuo 2016 m. vidutinė pensija padidėjo 90 eurų ir bus padidėjusi 119 eurų kitąmet, jeigu Seimas pritars mūsų pasiūlytam biudžetui.

Kad didelė biudžeto dalis skiriama nepasiturintiems žmonėms, tai yra absoliutus mitas. 2018 m. vidutiniškai per vieną mėnesį socialinę pašalpą gaudavo 2,5 proc. nuo visų Lietuvos žmonių arba apie 72 tūkst. gyventojų. Vidutinė pašalpa sudarė apie 80 eurų.

Tikrai negalima ginčytis, kad būtina investuoti į švietimą, tačiau, Europos Komisijos vertinimu, Lietuvoje švietimui skiriama BVP dalis viršija Europos Sąjungos vidurkį, tačiau mokymosi rezultatai prastesni nei Europos Sąjungos vidurkis – daugiausia lėšų išleidžiama administracijai ir pastatų išlaikymui.

Socialinės apsaugos sričiai Lietuvoje skiriama BVP dalis labai stipriai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio. Lietuva labai dažnai girdi rekomendacijas – mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį gerinant mokesčių ir socialinių išmokų sistemos struktūrą. Kaip tik tą ir stengiamės daryti bent jau savo srityje.

Baimės akys plačios

– Jau daugiau kaip metai įsigaliojusi vaiko teisių apsaugos sistema vis dar apaugusi įvairiais mitais. Vienas gajausių: esą vaikai dėl menkiausios priežasties gali būti atskirti nuo tėvų, antra vertus, kartais pokalbiuose „ne spaudai“ kai kurie tėvai prisipažįsta bijantys esą neribotų vaikų teisių: kai kurie vaikai, jei negauna ko norintys, kartais net pagrasina paskambinsiantys vaikų teisių tarnybai ir pasakysiantys, kad yra skriaudžiami.

– Suprantu tėvus, nes pokyčiai visuomet įneša sumaišties. Bet iš tiesų baimės akys didelės, o tikrovė daug paprastesnė. Svarbiausias dalykas, kuris turi būti žinomas visiems žmonėms, – tėvams, seneliams, vaikams, mokytojams ir kitiems – smurtas ir fizinės bausmės prieš vaikus yra negalimi. Tačiau bet kokia situacija yra analizuojama, stengiamasi išsiaiškinti, kaip yra iš tiesų: tam ir yra kalbamasi su tėvais, vaikais, mokyklos atstovais, seneliais, kaimynais ar kitais žmonėmis, kurie gali padėti išsiaiškinti situaciją, atliekama medicininė apžiūra, jei reikia, su vaiku bendrauja psichologai.

Labai dažnai pasitaiko, kad gaunamas vienoks ar kitoks skundas, tačiau specialistai pasikalba su vaikais, tėvais, kitais žmonėmis, užpildo dokumentus ir atsisveikinę išvyksta, nes nemato jokios grėsmės vaiko sveikatai, saugumui ar gyvybei. Taip yra reaguojama į daugiau nei pusę skundų. Bet geriau įsitikinti, kad vaikui viskas gerai, nei praleisti pro akis ir sureaguoti per vėlai. Todėl labai svarbu bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos specialistais, socialiniais darbuotojais, psichologais, nes tai gali padėti greičiau išsiaiškinti situaciją.

Be to, tėvai, kurie augina vaikus, puikiai supranta, kad vaiko norai ir vaiko poreikiai nėra tas pats. Vaiko poreikius užtikrinti būtina ir tai apima sąlygas mokytis, ilsėtis, jaustis saugiai ir gyventi be baimės. Tačiau vaiko norų tenkinimas jau yra tėvų apsisprendimas – nė vienas vaikas negali pasiskųsti nepriežiūra, jeigu jam neleidžia žiūrėti filmuko ar neperka telefono.

Svarbus visuomenės sąmoningumas

– Neretai socialiniuose tink­luose pasirodo už širdies griebiančių pasakojimų apie apleistus, vienišus, ligotus senelius. Tokios padėties kaltininkais be jokio tyrimo dažniausiai įvardijami esą tai yra abejingi socialiniai darbuotojai. Kaip reiktų keisti visuomenės nuomonę apie socialinių darbuotojų atsakomybes, pagaliau kokia gali būti pačių socialinių darbuotojų motyvacija nuoširdžiai dirbti, kai jiems metami nepagrįsti kaltinimai, o tuo labiau ir jų atlyginimai nėra aukšti?

– Iš tiesų kiekvienąkart paskaičius ar išgirdus tokias istorijas suspaudžia širdį – tikrai tikiu, kad esame geresnė visuomenė, kuri gali pasirūpinti tais žmonėmis, kurie patys nebepajėgia. Bet paprastai kiekviena istorija turi keletą kampų.

Socialiniai darbuotojai negali patys sužinoti, kad žmogui reikia pagalbos, jeigu savivaldybei niekas apie tai nepraneša. Todėl šiuo atveju labai svarbus visuomenės sąmoningumas: jeigu tik pastebite žmogų, kuris negeba pasirūpinti savimi, būtinai praneškite vietos savivaldybei – parašykite laišką bent keletui žmonių. Pasitaiko atvejų, kai dirbti su žmogumi socialiniam darbuotojui labai sunku, nes pats žmogus pagalbos atsisako. Įtikinti tokį žmogų reikia laiko ir kantrybės. Taip pat būna situacijų, jog savivaldybei pradėjus teikti paslaugas senyvam žmogui, jo giminaičiai praneša, kad to nereikia, prižada patys pasirūpinti senuku, bet ne visuomet ištesi savo pažadą.

Ir taip, kartais socialiniai darbuotojai perdega, klysta, nepakankamai atidžiai pažvelgia į situaciją: šis darbas tikrai yra sunkus ir tinkamas ne visiems. Savivaldybėse dar neišplėtojome paslaugų patiems socialiniams darbuotojams, kad susidūrę su kliūtimis jie gautų tinkamą pagalbą.

– Prieš tapdamas ministru Jūs keliolika metų vadovavote „Caritas“ organizacijai, esate daugiavaikės šeimos tėvas. Taigi nesate valdžios žmogus, atitrūkęs nuo realybės. Socialinius skaudulius žinote ne iš pasakojimų, ne iš televizijos ekranų, tačiau viską esate patyręs savo kailiu. Jūsų nuomone, kodėl mūsų visuomenėje dažniausiai stebuklų laukiama tik iš valdžios, tačiau pasaulyje socialinėms problemoms spręsti labai padeda savanorystės, labdaros principai, NVO įtrauktis. Kaip galėtume paskatinti akivaizdesnius poslinkius šia kryptimi Lietuvoje?

– Lietuvos visuomenė linkusi į individualumą, todėl veikti kolektyviai mums vis dar sunku, nors mokomės. Pats paprasčiausias pavyzdys – mūsų šalyje darbuotojai nelabai nori jungtis į profesines sąjungas ir taip kovoti dėl didesnių atlyginimų, labai dažnai norima, kad sprendimus, kurie susiję su darbdavio ir darbuotojo santykiais, priimtų Seimas ar Vyriausybė. Tačiau nei Vakaruose, nei Skandinavijos šalyse toks modelis nėra paplitęs, šiose valstybėse darbuotojai noriai jungiasi į profesines sąjungas, o darbo santykius reguliuoja kolektyvinės sutartys. Taip darbuotojai tampa stipresni.

Norėdami Lietuvoje paskatinti gyventojus jungtis į profesines sąjungas ir ginti savo interesus, priėmėme Darbo kodekso nuostatą, kad kolektyvine sutartimi galima numatyti geresnes darbo sąlygas profesinių sąjungų nariams nei kitiems darbuotojams. Tačiau labai dažnai pasigirsta kritika, kad taip neteisinga. Vis dėlto man atrodo, kad skatinti žmones burtis, nebijoti darbdavių yra labai teisinga.


TAI ŽINOTINA

  • „Seimas tvirtindamas 2020 m. šalies biudžetą apsvarstys Vyriausybės siūlymus, todėl jie gali šiek tiek keistis. Tačiau Vyriausybė pasiūlė kitąmet iki 60 eurų didinti vaiko pinigus kiekvienam vaikui ir iki 40 eurų – papildomą išmoką vaikui, kuris yra neįgalus arba auga gausioje ar nepasiturinčioje šeimoje. Tai reiškia, kad neįgalūs vaikai, vaikai iš gausių ar nepasiturinčių šeimų iš viso per mėnesį gautų po 100 eurų.
  • Taip pat planuojama nuo 76 iki 250 eurų didinti vienkartinę išmoką mamoms, kurios neturi teisės į motinystės išmoką iš „Sodros“. Ši išmoka aktuali jaunoms mamoms, studentėms, kurios dar nėra sukaupusios reikiamo darbo stažo socialiniam draudimui.
  • 2020 m. startuosime ir su nemokamu maitinimu priešmokyklinukams bei pirmokams – nuo sausio nemokamai pietus valgys bandomajame projekte dalyvaujančių savivaldybių priešmokyklinukai, o nuo rugsėjo – visi Lietuvos priešmokyklinukai ir pirmokai. Norime, kad vaikams nuo mažų dienų būtų ugdomi sveikesnės mitybos įpročiai. Kadangi prieš tai atlikome apklausą, žinome, jog daugelis tėvų ir savivaldybių tikrai labai norėjo nemokamo maitinimo.
  • Senatvės ir netekto darbingumo pensijos kitąmet augs 8,11 proc. Planuojame, kad vidutinė pensija sudarys 374 eurus. Nors tai tikrai nėra pakankama suma, bet pensijų didėjimas bus spartesnis nei darbo užmokesčio augimas. Mažiausių pensijų gavėjams, kurie turi bent 15 metų stažą, planuojama toliau mokėti priemokas. Priemokos skiriamos atsižvelgus į stažą, tačiau būtinąjį stažą turinčiam žmogui visa pensija su priemoka negalės būti mažesnė nei 256 eurai.
  • Kitąmet paaugs ir šalpos pensijos, kurios mokamos net minimalaus stažo neturintiems senatvės pensininkams, neįgaliems vaikams ar darbingumą praradusiems suaugusiesiems. Mažiausia šalpos pensija neįgaliesiems sieks 140 eurų. Šiek tiek padidės ir neįgaliesiems mokamos tikslinės kompensacijos, kai yra nustatyti specialieji poreikiai.
  • Dirbantiesiems svarbu, kad kitąmet iki 607 eurų padidės minimali alga, kuri privalo būti mokama tik už nekvalifikuotą darbą. Minimalios algos didėjimas paprastai viršun stumia visas algas. Visam viešajam ir biudžetiniam sektoriui taip pat aktualu, kad jiems iki 176 eurų padidės bazinės pareiginės algos dydis, paaugs ir minimalieji koeficientai. Šių koeficientų padidėjimas kilstels algas mažiausiai uždirbantiems žmonėms biudžetiniame sektoriuje“, – apie permainas socialinėje srityje ateinančių metų šalies biudžete aiškino ministras L. Kukuraitis.

Kalbėjosi Vita VITAITĖ

A. VALAIČIO nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Veikti! Kūrybiškai!

Vakar Gargždų miesto centre…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar jau susitvarkėte namus prieš Kalėdas?