Smurto vien smurtu neįveiksi

Kartu su visais gedėjau dėl mirtinai sumušto berniuko mirties. Kiek pavyko, skaičiau, žiūrėjau ir klausiau viską apie tai, kas kaltas dėl jo sumušimo ir ką reikia daryti, kad tai nesikartotų. Ilgai ilgai galvojau, kol pasiryžau rašyti.

Man atrodė, kad pirmieji svarstymai pasuko primityviu keliu: puolė tuos, kuriuos lengviausia apkaltinti – teisėsaugą ir vaiko teisių apsaugos tarnybą, bet paliko nuošalyje tuos, kurie mušė vaiką. Liko neatsakyta, kodėl jie mušė ir kaip smurtautojus pakeisti. Šiuos klausimus būtų galima nagrinėti tik pabaigus tyrimą. Tačiau prie to paties įvykio paprastai antrą kartą negrįžtama, tiktai pranešama, kokia skirta bausmė. Atrodo, kad viskas atlikta – smurtautojai nubausti. Deja, smurto grandinė nenutraukta, pavojus nepraėjęs – atlikę bausmę šie jauni žmonės tikriausiai vėl augins savus ar svetimus vaikus ir juos muš, nes bausmės baimė turi nedidelį poveikį ir dar mažiau įtakos jiems turi tai, kaip apibrėžta smurto sąvoka įstatyme.

Sunku (gal net neįmanoma) pakeisti suaugusį žmogų, bet noriu, kad visi žmonės (ypač tie, kurie viešai reiškia savo nuomonę) suvoktų, kad nei vaiko teisių apsaugos tarnyba, nei teisėsauga, nei sistemos pakeitimas šios problemos neišspręs, nes tai mūsų visų sielvartas ir rūpestis. Kiek daug smurto televizijos rodomuose filmuose, nemažiau kompiuteriniuose žaidimuose, tačiau beveik nėra gerų laidų apie vaikų auklėjimą. Tą patį galima pasakyti ir apie žiniasklaidą. Apsidžiaugiau visai neseniai pamačiusi vienoje televizijos laidoje pokalbį su dviejų mergaičių globėjais – vyru ir žmona, kurie labai šiltai ir atsakingai kalbėjo apie savo pareigas. Pašnekovai atskleidė dar vieną aplinkybę – niekas negali vaikams pakeisti tikrųjų tėvų, todėl taip sunku juos atimti. Nors pas globėjus geriausios sąlygos, globotinės veržiasi pas savo tėvus, kuriems jos nerūpi. Gerai, kad protingi globėjai netrukdo, dargi skatina jiems bendrauti. Ši laida – puikus paraginimas žmonėms globoti svetimus vaikus. Reikėtų daugiau tokių laidų, nuolatinių, gerų. Ne tik apie globėjus, bet ir apie tėvų ir vaikų santykius, nes vaikų auklėjimas ir geriems žmonėms yra malonus, bet nelengvas darbas, reikalaujantis žinių ir pasišventimo.

Pirmomis dienomis po įvykio buvo išaiškintas prastas teisėsaugininkų darbas nagrinėjant tos pačios šeimos lapkričio mėnesio įvykį, nepakankamas vaiko teisių apsaugos tarnybos rūpestingumas. Tas triukšmas – tai didelė bausmė minėtiems asmenims ir paskatins ne tik juos, bet ir kitus geriau atlikti savo darbą, nedejuoti dėl paprasčiausių bendravimo nesklandumų, kad kvietė psichologus iš ryto, o jie atvyko po pietų (reikėjo susitarti). Tačiau stebino požiūris, kai buvo raginama bausti daugelį asmenų net neįvardijant jų kaltės. Vien dėl fakto, kad žuvo vaikas, siūlyta atleisti visus to rajono vaiko teisių apsaugos darbuotojus, nesigilinant į jų darbą ir galimybę apsaugoti vaikus. Svarstau: sakykim, iš vakaro vaiko teisių apsaugos darbuotojas būtų aplankęs šitą šeimą, pakalbėjęs, pabendravęs. Ar tai būtų išgelbėję vaiką? Abejoju. Jeigu tas vyras yra narkomanas, iš jo visko galima laukti. O kaip tai nustatyti? Ar gali vaiko teisių apsaugos darbuotojas asmenį, įtariamą narkomanija, alkoholizmu ar psichine liga, prievarta nuvežti pas medikus? Atrodo, kad ne. Tokia ekspertizė bus paskirta tik iškėlus baudžiamąją bylą, bet tada vaikai jau bus sumušti. Tokie nemotyvuoti pasiūlymai bausti bet ką – taip pat yra smurtas, psichologinis. Įsivaizduojate, ką išgyvena be kaltės kaltinamas žmogus?

Buvo ir daugiau pasakyta neapgalvotų žodžių. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje yra apie 2000 žmonių, norinčių globoti svetimus vaikus, tik niekas jų nekviečia. Tikriausiai čia kalbėta apie norinčius savanoriauti: padėti, aplankyti, pabendrauti, atlikti kitus vienetinius darbus, bet neturinčius tinkamų gyvenamųjų patalpų ir laiko, kad galėtų būti globėjais. Juk dauguma savivaldybių skundžiasi, kad jų trūksta. Dabar globėjų reikia daug, netgi trijų kategorijų: budinčių globėjų, pasiruošusių bet kuriuo metu priimti vaikus, laikinų globėjų, priimančių vaikus 1 metams, ir nuolatinių globėjų visam laikui. Klausiu vaiko teisių apsaugos darbuotojos, kaip atlyginama budinčiam globėjui už tą laiką, kol vaikas neatvežtas. Sako, kad tikra sumaištis: kiekviena savivaldybė kaip išmano, taip daro. Reikėtų, kad nustatytų vienodą apmokėjimą. Be to, reikėtų nustatyti privalomą vaiko teisių apsaugos darbuotojų apmokymą bent kartą per metus, nes tas sunkus, sudėtingas darbas išvargina, nualina, be to, reikia papildyti žinias. Yra problemų ir jas reikia spręsti visą laiką, nes gyvenimas keičiasi, įstatymai taip pat. Tik nereikia skubinti situacijos pakeitimo, nes žmonių išmintis moko, kad skubos darbą šuo ant uodegos nusineša. Reikia išnagrinėti ir nutarti, ką palikti iš senų instrukcijų, ką pakeisti, kuo papildyti. Paruoštą projektą teks aptarti, suderinti su tais, kurių darbas reguliuojamas. Geriau ilgiau, bet tinkamai. Manau, kad tai nesukels grėsmės vaikų saugumui, nes darbo rezultatai daugiau priklauso nuo darbuotojo požiūrio negu nuo instrukcijos, kuri tiktai padeda arba trukdo. Su gerais darbuotojais visada galima ir be instrukcijos susitarti. Klausiu vaiko teisių apsaugos specialistės, ar reikia nustatyti budėjimą po darbo valandų ir poilsio dienomis. Nusijuokusi atsakė, kad jeigu turi per daug pinigų, gali skirti. Budintis darbuotojas per mėnesį vieną ar du kartus vyks į iškvietimą, o trisdešimt naktų budės be darbo. Policija dirba visą parą. Jie pirmieji atvyksta į įvykio vietą. Jeigu nesaugu vaikams, juos veža į ligoninę arba į globos grupę, o rytą apie tai praneša vaiko teisių apsaugos skyriui, kuris toliau vykdo savo pareigas. Sudėtingu atveju paskambina į namus. Mūsų rajono policija auksinė: taip susitarta ir konfliktų nekyla. Sako, kad kitur policininkai prieštarauja, nori, kad dalyvautų vaiko teisių apsaugos darbuotojas. Nejaugi dėl laikino vaiko paėmimo turi vykti dviejų institucijų darbuotojai? Ar dėl to bus geriau?

Kokia sudėtinga smurto prob­lema, aš supratau išgirdusi radijo laidoje „Apie save ir kitus“ psichologės žodžius apie jo priežastis: biologines (paveldėjimas), socialines (aplinka) ir psichologines (pažeminto asmens ar didelio egoisto savijauta) ir kad kiekvienam žmogui reikia meilės. Todėl savo straipsnyje nepaminėjau nė vienos pavardės ir nepasiūliau nieko bausti, tik visiems rimtai pagalvoti apie smurtą ir vaikų apsaugą.

Donata LEKETIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių