Senojo parko galia
„Ta nutolusi gimtinė, ta vaikystės dovana. Ji kaip meilė pirmutinė ir šviesos, ir liūdesio pilna – niekad nepamirštama“. Nuostabios Egidijaus Sipavičiaus dainos „Gimtinė“ priedainis pasitarnavo nuotaikos leitmotyvu, kai šį savaitgalį, grįžęs trumpam iš Vilniaus, pasijaučiau nostalgiškai vaikščiodamas gimtųjų Gargždų senajame parke.
Taip, kaip pasivaikščiojau šį kartą, turbūt buvo tik mokyklos laikais, prieš 6–7 metus. Parkas stipriai įaugęs sąmonėje ir, atrodo, net užsimerkus žinomas kiekvienas kampelis. Kai grįždavau po studijų savaitgaliais į tėvų namus, vis būdavo kitų reikalų ir net nekildavo mintis senojo bičiulio aplankyti. Pravažiuoji pro šalį Kvietinių gatve, pagalvoji, kad niekas parke nepasikeitę, ir nuvažiuoji toliau.
Aišku, kai gyvenau Gargžduose, ne kartą su draugais leisdavomės į Minijos slėnį dalyvaudami įvairiose šventėse ir koncertuose. Klausėmės tiek A. Mamontovo, tiek ir vietinių atlikėjų bei kolektyvų. Tačiau mūsų senasis Ronne dvaro parkas visai kitoks masinės šventės akivaizdoje ir tada, kai jame su savo minčių srautu klaidžioji beveik vienas. Tada išgirsti ne tik save, bet ir nuolatinius parko gyventojus – paukštelius, kurių trelės tokios paguodžiančios ir mielos prie sostinės kakofonijos pripratusiai ausiai.
Paauglystėje nebuvau toje grupėje bendraamžių, kuri leisdavo laiką parke naktimis ar vakarais. Mes su draugais buvome tie, kurie parke gyvendavome dieną, o vakare laisvalaikį leisdavome miesto centre. Kaip ir dabartiniai jaunuoliai, kuriems pastaruoju metu duodama pylos dėl keliamo triukšmo, su motoroleriais varydavome pirmyn atgal tomis pačiomis miesto gatvėmis. Tenka pripažinti, kad galite kaltinti būtent mūsų kartą, nes buvome tokio užsiėmimo pradininkai. Taigi šis miestelėnams, gyvenantiems centre, pasipiktinimą keliantis vasaros vakarų triukšmas yra mūsų kartos palikimas. Bet visgi stipriausi atsiminimai liko parke, kuriame važinėjomės dviračiais, sėdėjome ant visų įmanomų laiptukų, klausėme muzikos, svajojome, kad „ežyje“ vėl būtų diskotekos, gulėjome ant žolės, ėjome į pasimatymus, kaitrią vasaros dieną godžiai gėrėme šaltinėlio vandenį, žiemą čiuožėme rogutėmis nuo kalno, o pabėgę iš pamokų ten visada rasdavome prieglobstį. Net atsimenu, jog labai labai seniai esu ėjęs su močiute prie parko melžti karvės, o krikštatėvis būtent parke mane pirmąkart užsodino ant motociklo ir paleido savarankiškai riedėti. Manau, visi turime panašių ir net žymiai įdomesnių, stipresnių ir gilesnių išgyvenimų, susijusių su savuoju parku.
Ir štai Gargžduose kaip įprasta – neskubri praėjusio sekmadienio popietė. Ramu, parke keletas žmonių. Žingsniuodamas takeliu lyg ir noriu pasipiktinti, kokios plytelės išsiklaipiusios, bet užplūdus vaikystės prisiminimams jaučiuosi kupinas atlaidumo, jog net numoju ranka į miesto valdžios negebėjimą beveik per du dešimtmečius pasinaudoti ES parama (ir visgi nuvažiuokite pasižiūrėti į Marijampolės parką, sutvarkytą už ES pinigus).
Pakilęs nuo nežinia dar kokiu stebuklingu būdu besilaikančio tiltelio (betgi vėl tas prisiminimų atlaidumas: kiek gi gargždiškių kartų ant jo dūsavo!) pasuku link slėnio, atveriančio magiškąjį Minijos pasagos vaizdą. Ir tas Ąžuolas slėnyje. Kažkada pagalvojau, kad būtent jis turėtų būti Gargždų simbolis. Mūsų visų kartų identiteto saugotojas. Ir būtent čia, kaip kokiam turistui besižvalgant, mane užkalbina dvi pagyvenusios gargždiškės supratingai klausdamos: apėmė nostalgija, semiesi įkvėpimo? Persimetame su jomis dar keliais maloniais žodžiais, ir jau šypsodamasis kylu laiptais aukštyn, važiuosiu atgal į sostinę. Vėl ant Vilniaus grindinio, bet jau kiečiau nusiteikęs, pasikrovęs gimtojo miesto parko ir sutiktų žmonių stiprybės.
Žinote, pritariu minčiai, kad ne garsus rėkimas ir daužymasis į krūtinę, ne koks demonstratyvus marškinėlių nešiojimas „Aš myliu Gargždus“ ir ne sėdėjimas pirmose eilėse daro mus mūsų krašto patriotais. Viskas slypi kur kas giliau – širdyje.
Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas
