Seniūnai nusipelnė daugiau galimybių

„Seniūnas – tai unikali pareigybė bei iš esmės nėra skirtumo, kokiu būdu seniūnas atsiras savo darbo vietoje – renkamas ar skiriamas, svarbiausias klausimas – kokius jis turės darbo instrumentus: lėšos, santykis su vadovais, politikų tikslai, savivaldybės strategija, bendruomenės aktyvumas, – ir kokia bus veikimo laisvė“, – samprotauja Sendvario seniūnė, LSSA viceprezidentė L. Urbutė.

Prieš keletą metų iki šiol Klaipėdos apskrities kolegos seniūnai patikėjo man teisę atstovauti jiems Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijoje ir išrinko viceprezidente. Keliaujant per Lietuvą dar neteko sutikti kolegos, kuris savo seniūnijos teritorijos nenorėtų padaryti patrauklesnės, gražesnės, skatinti bendruomeniškumo ir vienybės.

Lietuvos mastu seniūnijos skirtingos, bet visas jas vienija LR vietos savivaldos įstatymas. Apskrityse seniūnijos skirtingos savarankiškumu, darbuotojų skaičiumi, ūkinės dalies apimtimi, paslaugų teikimu, gyventojų skaičiumi bei valdomos teritorijos plotu. Šiuo metu Lietuvoje seniūnijos yra savivaldybių padaliniai, seniūnai į pareigas skiriami konkurso būdu, tiesiogiai pavaldūs Savivaldybės administracijos direktoriui bei nustatyta 5 metų kadencija, kuri nėra ribojama. Seniūnijos vadovaujasi seniūnijų veiklos nuostatais, o seniūnijos veikla organizuojama pagal seniūnijos metinį veiklos planą, kuris seniūnijose yra skirtingas ir dažniausiai suformuojamas rengiant strateginį veiklos planą, formaliai derinamas su seniūnaičiais bei patvirtinamas.

Seniūnas yra seniūnijai skirtų asignavimų valdytojas (lėšų, kurias patvirtina Taryba, jų kiekiui seniūnas įtakos nelabai turi), vykdytojas, kuris atsakingas už skirtų seniūnijai lėšų tinkamą, racionalų panaudojimą, veiklos planavimą. Lietuvos mastu seniūnijoms skiriamų lėšų procentas skiriasi nuo bendro Savivaldybės biudžeto, tai lemia įvairūs veiksniai, o nuo to priklauso ir seniūnijos (ne)veiksnumas. Dažnai tenka išgirsti, kad seniūnas neatkaklus ir neprašo daugiau lėšų infrastruktūrai, kitiems sumanymams nerodo iniciatyvos, nerašo projektų ‒ tai netiesa, nes dažniausiai strateginius tikslus lemia Savivaldybės strateginis planas, politiniai sprendimai ir politinė kryptis, Savivaldybės finansinė padėtis. Dažnai tenka išgirsti, kad geriau seniūnas tebūnie renkamas, tada geriau dirbs ir tinkamai atstovaus žmonių interesams, labiau žmonės pasitikės juo, bet su tokiais argumentais, neturint tinkamai subalansuoto biudžeto, kvalifikuotų darbuotojų, ūkinės technikos – lūkesčiai gali greitai subliūkšti. Pirmiausia turėtų būti pakeista Konstitucija, kur būtų įteisinta antrojo lygio savivalda su renkama seniūnijos taryba ir seniūnu.

Per pastaruosius 5 metus Vietos savivaldos įstatymas buvo keistas ne kartą bei ne kartą taikytasi į seniūną, seniūno pareigybę ‒ ne stiprinant seniūno poziciją ir stiprinant seniūnijos savarankiškumą, bet konkrečiai ribojant galimybes valstybės karjeroje, t. y. ribojant tarnybinį kaitumą, ‒ paliekant teisę atkurti valstybės tarnybos statusą atsisakius seniūno pareigų, įvedant kadencijas, nors šiuo metu galiojantys teisės aktai sako, kad seniūnijos – savivaldybės administracijos filialo – seniūnas yra karjeros valstybės tarnautojas, o seniūnijos – biudžetinės įstaigos – seniūnas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, kuriam ir turėjo būt numatytos kadencijos, kurios skirtos kaip ir visų įstaigų vadovų kadencijoms. Taip pat kone kasmet kalbama apie tiesioginius seniūnų rinkimus, teikiami teisės aktų projektai tai gyvendinti. Šioje vietoje gyventojams trūksta žinių apie savivaldą, jos procesus, atsakomybę, biudžeto formavimą, strategijos savivaldybėse kūrimą bei kryptingumą, nes manoma, kad išrinktas seniūnas stebuklus sukurs, labiau tarsis su bendruomene, seniūnaičiais, tačiau tai netiesa. Tik ilgalaikėje perspektyvoje, pažįstant teritoriją, žmones, problemas, galima pasiekti kilnių tikslų, nuosekliai įgyvendinti sumanymus bei projektus. Žinoma, visko pasitaiko ir tarp kolegų, trūksta žinių, noro, bet argi skyrių vedėjai ar kiti valstybės tarnautojai visi dirba idealiai, kodėl būtent seniūno pareigybė sulaukia tiek dėmesio?

Šiuo pranešimu noriu atkreipti visų dėmesį į labai reikšmingą savivaldoje seniūno pareigybę, atliekančio begalę funkcijų, net neaprašytų seniūnijų veiklos nuostatuose, neretai dirba neskaičiuodamas valandų bei tradiciškai darbas nesibaigia 17 val. ‒ tai tarpininkas, laidininkas sprendžiant gyventojų, bendruomenių problemas, neretai patiriantis daug streso darbe, visada turintis išklausyti gyventojų reikalavimus, nepasitenkinimą dėl per lėtų infrastruktūros įrengimo darbų, neretai sulaukiantis mažo politikų dėmesio į seniūno siūlymus siekiant patenkinti vietos bendruomenės interesus ir pan. Seniūnas – tai unikali pareigybė bei iš esmės nėra skirtumo, kokiu būdu seniūnas atsiras savo darbo vietoje ‒ renkamas ar skiriamas, svarbiausias klausimas ‒ kokius jis turės darbo instrumentus: lėšos, santykis su vadovais, politikų tikslai, savivaldybės strategija, bendruomenės aktyvumas, ‒ ir kokia bus veikimo laisvė.

Ir pabaigai… pavydu, kai matai seniūnijose nedidelius komunalinius ūkius, darbuotojų gausą, techniką, elektriką, buhalterį, veikla organizuojama čia ir dabar realiu laiku, visi kaip vienas kumštis ‒ bendruomenės, seniūnaičiai, seniūnija, mokyklos, kultūros centrai ‒ tai ir yra didžiausia jėga siekiant bendrų tikslų… Deja, tokių pavyzdžių Lietuvoje nedaug…

Loreta URBUTĖ

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Sendvario seniūnė,

LSSA viceprezidentė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių