Savanorystė – reali pagalba
Puikiai suvokiu, jog mokiniams reikia daugiau, negu vien mokytis įgūdžių, jiems reikia nuolatinių galimybių naudoti šiuos įgytus įgūdžius realiose gyvenimo situacijose, realizuojant save ir išbandant jėgas įvairiose srityse, atrandant savo stiprybes, įsivertinant pažangą.
Tačiau, ne paslaptis, mokyklose vyksta įvairiausių renginių, vykdoma projektų, minima dienų, tradicinių ir netradicinių, deja, ne visada žinant ar įsitikinus, kokią realią naudą, prasmę atneš mokyklos bendruomenei. Štai, pavyzdžiui, tradicine tapusi Tarptautinė tolerancijos diena Lietuvos mokyklose. Vienais metais dalyvaujame pilietinėje iniciatyvoje konstruodami skėtį, kitais – lipdome gėles, trečiais – kabiname paukščius ar lankstome laivelius, piešiame bei karpome rankytes ir visada užrašome savo arba žymių žmonių mintis apie tolerancijos suvokimą, išstudijuojame sąvokas, pasižadame būti geri, atjaučiantys, pagarbūs, solidarūs bei pakantūs… Tokiais mokinių darbais darbeliais puošiame mokyklų erdves, fotografuojame ir giriamės visa moksleiviškoji Lietuva vieni kitiems internetinėse prieigose, spaudos puslapiuose… O kitą dieną? Dažnas ir primiršta, ką bebuvo žadėjęs. Taigi, aš ne prieš tradicijas, o prieš veiklas, ilgainiui banalėjančias ir netenkančias prasmės, neturinčias grįžtamojo ryšio, paminant kokybišką efektyvumą ir atiduodant duoklę eilinei kiekybei.
Ne išimtis yra ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija. Čia, kaip ir visose šalies mokyklose, daugybę metų buvo minima Tarptautinė tolerancijos diena, laikui bėgant, dienos marškinėlius išaugusi į mėnesio trukmės renginius. Deja, pastebėta, ir jie netenka tęstinumo. Todėl šiemet, jau nuo mokslo metų pradžios, kaip alternatyva, direktoriaus pavaduotojos ugdymui bei etikos mokytojos Loretos Kaltauskienės ir istorijos bei etikos mokytojos Eglės Jociuvienės iniciatyva gimnazijoje pradėtas vykdyti ilgalaikis integruotas dorinio ugdymo – pilietiškumo – socialinio-emocinio ugdymo projektas „Tiesiu pagalbos ranką“. Šiuo projektu kokybiškai siekiama įgyvendinti ne tik ugdymo programas, efektyvinti neformaliojo švietimo ir popamokinę veiklą, bet ir teikti pagalbą mokiniams bei miesto bendruomenei, lavinti mokinių socialinius įgūdžius, gerinti jų akademinius pasiekimus, remiantis mokymosi tarnaujant bei savanorystės principais. Tai projektas, kur kiekvienas klasės atstovas savo noru nuveikia konkrečius darbus, yra atsakingas už jam skirtą užduotį, pats įsitraukia į klasės savanorišką veiklą ir tuo padeda kolektyvui (klasės ir tuo pačiu visos gimnazijos) vykdyti bendrą veiklą bei pasiekti norimus tikslus. Tai projektas, ugdantis pagalbos sampratą plačiau ir giliau, kviečiantis mokinius ir jų mokytojus įdėmiau apsidairyti, pradedant „nuo savo kiemo“, nuo šalia esančio. Aiškiai struktūrizuotas šešiais etapais. Todėl realus, suprantamas ir artimas.
Kiekviena klasė, pradedant pradinukais, savarankiškai išsirinko objektą, kuriam teiks pagalbą, numatė tam reikalingus žingsnius, susirado koordinatorius, konsultantus, o kam reikėjo – net rėmėjus. Štai keletas teikiamos pagalbos pavyzdžių: „Atminties šviesa“ (Priekulės katalikų kapinių tvarkymas), „Gerbiu ir globoju“ (socialinė pagalba ir dėmesys buvusiai senyvai mokytojai), „Jaukus guolis keturkojams“, „Išgydyk knygelę“ (darbas gimnazijos ir miesto bibliotekose), „Pagalba miško žvėreliams“, „Būkim draugais“ (bendradarbiavimas ir pagalba Priekulės gimnazijos specialiojo skyriaus ugdytiniams), „Bendradarbiavimas su Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejumi“, „Tvarka mokykloje“ (pagalba gimnazijos socialinei pedagogei), „Pagalba artimam“ (tarpininkaujant Priekulės parapijos klebonui V. Ačui), „Išeinantys-ateinantys“ (pagalba pirmokams), „Estetiška, saugi ir patogi atokvėpio erdvė“ (gimnazijos poilsio zonos baldų gamyba) ir kt. Konkretūs pagalbos darbai, kuriais jau džiaugiasi tiek priekuliškiai, tiek parapijos klebonas, įsibėgėja.
Žinoma, bus malonu reguliariai pasidalinti savanorystės patirtimi bendruose susiėjimuose, apsikeisti nuomonėmis, patarimais, pasidžiaugti jaunais žmonėmis, jų teikiama naudinga bei prasminga neatlygintina pagalba. Juolab vėlesniuose etapuose grįžti prie globojamo objekto ir sulaukti grįžtamojo ryšio apibendrinant rezultatą bei jį pristatant gimnazijos bendruomenei.
Taigi, mūsų siūloma idėja Lietuvai – stiprinti moksleivių pilietinę savimonę, įgalinančią veikti ir siekti pozityvių pokyčių artimiausioje aplinkoje, dalyvaujant savanoriškoje veikloje bei mokantis tarnaujant. Tuo tarpu, kai kiti dar tik siūlo savo idėjas, mes jau darome paprastus, bet ne prastus darbus – semdamiesi neįkainojamo žmogiškojo patyrimo, realizuodami savo gebėjimus, talentus, žvelgdami į pasaulį smalsiai, empatiškai suvokdami, jog užuojauta, globa, pagalba lygi tolerancijai arba kasdieniams išmėginimams – stiprybės ženklui.
Aurelija DAUGĖLIENĖ
Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
