Romane „Žali“ Jonas Žemaitis ne tas

Paskelbus apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos suteikimą rašytojui Mariui Ivaškevičiui, pasipylė prieštaravimai, net reikalavimai atšaukti šią premiją. Keisčiausia, kad oponentai nieko nesakė apie paskutinius rašytojo kūrinius, už kuriuos ši premija suteikta, bet savo prieštaravimus rėmė prieš šešiolika metų išleistu šio autoriaus romanu „Žali“, kuriame matė cinišką partizanų ir jų vadų juodinimą bei čekistinių budelių aukštinimą.

Norėdama išsiaiškinti, kieno teisybė, parsinešiau iš bibliotekos romaną „Žali“ ir bijodama suklysti perskaičiau du kartus. Iš karto prisipažinsiu: nei partizanų juodinimo, nei čekistų aukštinimo šiame romane nesuradau. Nelengva sekti įvykių eigą, nes autorius be jokio perėjimo šokinėja iš Lietuvos miško į Prancūziją, kur mažame miestelyje Fontenblo pagrindinis veikėjas Jonas Žemaitis 1938 metais studijavo artileristų mokykloje, plačiai pasakojama apie jo bendravimą su kirpėja Natali. Čia vėl pagrindinis veikėjas pabėga į vaikystės ir jaunystės metus savo tėviškėje, aprašinėjami įvairiausi nuotykiai, tikra ir netikra meilė. M. Ivaškevičius pristato ir čekistus. Tikriausiai ne visi jie buvo čekistai, dalis paprasčiausi istrebiteliai, bet beveik visi rusai. Tai rodo jų vardai: Vasilijus, Afanasijus, Fiodoras, Marja Petrovna ir tik vienas Rapolas. Labai jie įvairūs: vieni karjeristai, giriasi netikrom pergalėm, jas aplaisto alkoholiu iki sąmonės netekimo, nesupranta ir nenori suprasti, ko tie lietuviai kariauja. Čekistai užsispyrę sugauti partizaną Joną Žemaitį, o kiti grupės dalyviai galvoja apie savo namus Sibire ar prie Uralo, mielai pabėgtų iš šitokios tarnybos. Vienas iš jų, Fiodoras, nusišauna. Romane daug samprotavimų, pokalbių su gyvais ir mirusiaisiais apie gyvenimą, meilę ir lovą. Skaitydama pagalvojau, kad taip rašyti gali tik jaunas, dar nesubrendęs rašytojas. Pasižiūrėjau į datas: knyga išleista 2002 metais. Tada autoriui buvo 29 metai, o romaną kūrė dar jaunesnis. Brandos dar nebuvo, bet jau buvo mąstymas, ieškojimas, stengimasis suprasti.

Reikia daugiau sustoti prie partizanų, nes prieštaravimus daugiausia sukėlė tai, kad romano pagrindinis veikėjas pavadintas Jonu Žemaičiu, vardu ir pavarde tikro partizanų vado J. Žemaičio-Vytauto. Kai kurie skaitytojai ieško to tikrojo asmens ir pastebėję, kad romano veikėjas ne toks, pasipiktina. Tai ne pirmas atvejis, kai grožinės literatūros kūriniuose ieškoma gyvenusių žmonių. Rašytojai kūrybai medžiagą semiasi iš gyvenimo, bet ją papildo, pakeičia, prideda savo išmonės ir sukuria personažą, kurio gyvenime nebuvo. Antraip turėtume ne romaną, o istorinę apybraižą. Pažiūrėkim, ką sako pats autorius: „Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“.

Jonu Žemaičiu romane pavadinti net du personažai: partizanų vadas ir išdavikas. Gal tai simbolizuoja, kad tuo laiku Lietuvoje buvo lietuvių ir vienoje, ir kitoje fronto pusėje, o gal tik suteikia rašytojui galimybę kurti įvairiausias situacijas. Pažiūrėkim, ar pagrindinis romano personažas nesuteršė tikrojo partizanų vado J. Žemaičio-Vytauto vardo. Man atrodo, kad šis personažas yra teigiamas: jis gražiai bendrauja su savo pavaldiniais, rūpinasi jų saugumu, dalyvauja kovos veiksmuose, o šie atsako tuo pačiu. Partizanus sutinkam kovos pabaigoje, 1950 metais, kada jų liko nedaug ir nebetikėjo, kad išvaduos Amerika. Bet nė vienas iš aprašytų nesitraukė iš miško, nors gyvenimo sąlygos labai sunkios: bunkeris, kuriame vietoj tualeto, – kibiras, jo dvokas ir nuolatinė drėgmė graužė sveikatą ir dvasią. O išlipus kiekvieną žingsnį lydėjo grėsmė – mirtis vaikščiojo šalia. Šis romanas man daug geriau negu istorijos vadovėlis padėjo pajusti partizanų gyvenimo sunkumus. Plačiau aprašyti 3 veiklos epizodai. Partizanas Juozas Kasperavičius su savo mylima mergina Sibile ir Jonu Žemaičiu – išdaviku (tada to nežinojo) vado prašymu važiavo į ligoninę, norėdami iš ten pagrobti ir parvežti vado žmoną Eleną. Pakeliui pateko į pasalą, kurią suorganizavo parsidavėlis J. Žemaitis. J. Kasperavičiui pavyko pabėgti, o Sibilė, matydama, kad ją pavys ir nenorėdama trukdyti partizanui, nusišovė pati. Kitas epizodas – partizanų kelionė nušauti išdaviko. Tai užsitęsė, nes savo sūnų visomis galiomis gynė jo motina, o partizanai nenorėjo jos nušauti. Ir trečias epizodas – paskutinio mūšio aprašymas. Ruošėsi atsakingai: pasidarė vietovės planą, surinko 30 partizanų, apsvarstė, iš kurios pusės atvyks kareiviai, ir ten pastatė gynėjus su kulkosvaidžiais, o prasiveržusį sunkvežimį susprogdino granatomis. Žuvo ir vienų, ir kitų, bet partizanai nors trumpam užėmė miestelį. Jonas Žemaitis žinojo, kad gretai atvyks pastiprinimas, todėl davė komandą trauktis į mišką. Romane daug smulkmenų, kurios man nepatiko, bet pasityčiojimo iš partizanų neradau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių