Rolandui Kazlui šiandien svarbiausias tėvo vaidmuo
Devintojo Gargždų muzikos festivalio lankytojų pirmadienio vakare laukė ypatingas susitikimas. Gargždų kultūros centre svečiavosi Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, ne vieno Auksinio scenos kryžiaus savininkas, vienas mylimiausių ir profesionaliausių šių dienų aktorių ir režisierių Rolandas Kazlas. Poezijos ir muzikos vakare „Nusileisk, dangau, ant žemės…“ jis skaitė poeto Vlado Šimkaus eiles – žaismingai virtuoziškas ir lyriškas, netikėtas ir lyg girdėtas, skaudžias ir jaudinančias. Kaip ir buvo tikėtasi, buvo iš ko pasijuokti. V. Šimkaus žodžiais tariant, „per juoką dažnas numirė, iš juoko niekados.“ Aktoriui talkino du saviti muzikantai – instrumentininkai: Genadijus Savkovas (akordeonas) ir Rasa Ringienė (fleita). Atsiverti nemėgstantis aktorius po pasirodymo vis dėlto sutiko pasikalbėti su „Bangos“ korespondente.
Šimkaus poezija – artima ir sava
– Kokį įspūdį jums paliko Gargždų publika?
– Pirmiausia suabejojau, ar iš viso esu buvęs Gargžduose. O jei ir esu, tai labai seniai, nes nepamenu nei pačio miesto, nei Kultūros centro. O įspūdis labai teigiamas, buvome šiltai priimti, pajutome ne apsimestinį, o nuoširdų dėmesį. Maloniausia, kad gražių žmonių prisirinko pilna salė. Man atrodo, jog vakaras praėjo gražiai, poetiškai, su tam tikra nuotaika. Pagaliau gerai jau vien tai, jog žmonės atėjo, paklausė gerų eilių, geros muzikos.
– Viename interviu esate sakęs, kad Vlado Šimkaus poezijos atradimas jums prilygo stebuklui? Kas jo eilėse taip žavi?
– Esu sakęs, kad, jei rašyčiau eiles, jos būtų labai panašios į V. Šimkaus. Kažkas yra labai artimo, galbūt pats laikotarpis 1970–1980 metai, gal tai susiję su vaikyste. Ilgai neradau sau artimo poeto, o kai į rankas paėmiau knygelę „Nusileisk, dangau, ant žemės…“ apėmė stiprus jausmas, kad tai yra mano. Žmonai sakiau, paklausyk, kokios eilės, pradėdavau skaityti ir negalėdavau baigti, nes man pasidarydavo labai graudu nuo ypatingai gražių vietų. Atrodė lyg aš pats tai parašęs arba jis labai pataikęs į žmogaus būsenas. V. Šimkus buvo mano vedlys į poezijos pasaulį, nes dabar poezija ir gyvenu. Atradau ir K. Donelaitį, Dantę, daug poetų lietuvių.
Didžiausią džiaugsmą teikia ramybė
– Žinau, jog esate bėgikas, dažnai dalyvaujantis įvairiuose miestuose vykstančiuose maratonuose. Ar vis dar randate laiko šiam pomėgiui?
– Dabar bėgioti tapo labai madinga. Juokauju, kad anksčiau miestai būdavo pilni girtų žmonių, o dabar pilni bėgiojančių arba važinėjančių dviračiais. Aš bėgioju jau dešimt metų ir tai darau dėl savęs, ne dėl afišavimosi, kaip dabar populiaru. Yra tokių „žvaigždžių“, kurios išbėga du kartus per metus gražiai apsirengusios pasifotografuoti. Aš bėgioju, nes manau, jog vyras turi palaikyti formą, be to, tai mane įkrauna, suteikia daug energijos. Pabėgiojus keletą valandų būna labai gera, net geriau nei būtų nuo kelių bokalų.
– Kas dar jums teikia dvasios atgaivą, ramybę?
– Atvirai pasakysiu, daugiausia džiaugsmo man teikia dienos, kai niekas neskambina, kai galiu pabūti vienas su knygomis. To man labai trūksta. Neslėpsiu, kai suskamba mano telefonas ar ateina žinutė, aš susierzinu, nes dažniausiai visi skambučiai prasideda tais pačiais žodžiais: „mes čia organizuojame tokį ir tokį renginį ir norėtume jus pakviesti…“ Galbūt tai nėra blogai. Galbūt prasmė ir yra, kad esi reikalingas kitiems. Bet užtat tos vienatvės ir ramybės labai trūksta. Kaip mobilųjį telefoną, taip ir save būtina įkrauti, nes kitaip kvaksėsi, kvaksėsi ir visai nukvaksėti gali. Norint būti stipriam išėjus į sceną, reikia ramybės, pasiruošimo, skaitymo, kad turėtum, ką pasakyti. Nes vien dalindamasis gali greitai išsidalinti save.
– Ar daug turite tų ramybės dienų?
– Aš kovoju dėl jų, stengiuosi, jog per savaitę turėčiau bent kelias ramybės dienas. Ne visada pavyksta. Galų gale juk mano vaikai auga. Sūnui Margiriui vasarą bus treji, o dukrai Indrajai rudenį jau dvylika. Tėvo vaidmuo iš visų yra pats geriausias, todėl nesinori jo nustumti į šalį. Dabar yra ne tik žydėjimo profesinėje srityje, bet ir buvimo šalia vaikų metas. Todėl ir knygas dėl jų kartais atidedu į šalį galvodamas, kad paskaitysiu jas, kai vaikai užaugs. Ne veltui sakoma, kad išmintingam žmogui senatvė yra aukso amžius, kai nebereikia konkuruoti, bėgti, alkūnėmis skintis kelio. Jei turi sveikatos ir nesi visai nuskurdęs, tai galima sau leisti, ko neleidai būdamas jaunesnis. Aš net visai pasvajoju apie tą laiką.
