Renginiai
Lietuvos 1000-mečiui ruošiantis
Slenkant amžiams valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Lietuvos 1000-mečio sukakties minėjimas mūsų šalyje prasidėjo taip pat meniniais renginiais.
Šviečiamasis kultūros paveldo projektas
Tie, kurie praėjusią savaitę galbūt pabūgę alinančios kaitros, pasirinkę poilsį prie vandens ar kitaip nusprendę praleisti pavakario valandėlę, nedalyvavo popietėje, skirtoje dviem Mažosios Lietuvos meno kūrėjams – Adomui Brakui ir Pranui Domšaičiui, patikėkite, daug prarado. Kūrėjų mintis, ištraukas iš dienoraščių, poezijos posmus skaitė aktorė Virginija Kochanskytė, apie šių menininkų kūrybą ir gyvenimo vingius pasakojo dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė. Vydūno, S. Šimkaus, Mocarto, Mendelsono dainas atliko solistė Giedrė Zeicaitė, jai akompanavo, taip pat V. Kudirkos muzikinius opusus pagrojo pianistė Audronė Juozauskaitė. Turėjome progą bent šiek tiek susipažinti su minimų dailės meistrų tapyba.
Šio kultūros vakarų ciklo programos viršelį puošė Prano Domšaičio akvarelė „Beržai“. Kiek tokių baltakamieniais beržais apsuptų keliukų beišlikę? Kiek dar jų veda į šimtametes buvusių pamario ūkininkų sodybas?
Primirštas, bet neištrintas iš atminties
Mažojoje Lietuvoje sukurtos dvasinės ir materialinės vertybės – neatsiejama visos Lietuvos istorinio palikimo dalis. Kad ir kaip sovietmečiu ignoruotas ir sąmoningai naikintas paveldas, jis vis dėlto liko, anot prof. Domo Kauno, „matomiausioje ir judriausioje Europos kryžkelėje“. Dar ir dabar vien Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte yra per 120 objektų, susijusių su lietuvių raštijos kūrėjais, kultūros ugdytojais, žymiais lietuvybei visuomenės ir bažnyčios veikėjais, taip pat su reikšmingais įvykiais.
Reikia sveikinti menininkų, muziejininkų, mokslininkų, kraštotyrininkų šviečiamąją veiklą – kuo plačiau ir įtaigiau skleisti lietuviškąjį savitumą, jo svarbą ir poveikį mums ir ateities kartoms. Tam, be abejo, turėtų pasitarnauti artėjančios svarbios sukakties – Lietuvos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (2009 m.).
Adomas Brakas ir Pranas Domšaitis: panašūs ir skirtingi
Kaip pastebėjo Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos vedėja Kristina Jokubavičienė, pajūris visada traukė dailininkus, ypač vasaromis. Prieškario metais į Nidą susirinkdavo apie 200 europinio garso menininkų. Ši tradicija nepriklausomoje Lietuvoje tęsiama.
Adomas Brakas buvo bene vienintelis tokio masto nuolat Klaipėdoje gyvenęs ir kūręs lietuvis. Jo veikla įvairialypė: dailininkas, publicistas, pedagogas, kultūrinio gyvenimo organizatorius. Nacistinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą už veiklą prieš vokietinimo politiką suimtas metė iššūkį: „Aš esu lietuvis. Ir iki mirties pasiliksiu lietuviu!“. Tačiau 1941 m. birželio 14-ąją Kaune jį ištiko tragiška lemtis: kartu su sūnumi Tautvydu buvo suimtas, ištremtas į Altajaus kraštą, už „antitarybinę veiklą“ nuteistas dešimčiai metų kalėti. Mirė Bijsko kalėjime, kapo vieta nežinoma.
Pagal A. Brako projektą pastatytos mokyklos ir paminklas 1923 metų Klaipėdos sukilėliams.
Šiandien nedaug kas žino, kad Adomo Brako gimtinė yra buvęs Jankaičių (dabar Peskojų) kaimas netoli Kretingalės. Kada gi ir kokiu žymeniu čia bus įamžintas šio piliečio ir patrioto atminimas?
Taip pat sudėtingas, tik ne toks tragiškas kito Mažosios Lietuvos dailininko Prano Domšaičio likimas. Kilęs iš Kropynų kaimo prūsų krašte (dabar Gajevas), žymaus vokiečių dailininko M. Liebermano remiamas mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje, tobulinosi Berlyne. Pasitraukęs iš nacistinės Vokietijos gyveno ir kūrė Austrijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje.
Iš jo rankų gimė milžiniško įtaigumo, gaivališko žmogiškojo jausmo kūriniai, jungiantys moderniąją Europos dailę, biblinius motyvus ir vietinių afrikiečių tradicinį meną.
Kad ir augęs bei lavinęsis vokiškos kultūros apsuptyje, plačiai apkeliavęs pasaulį, jis visada jautėsi lietuvis. Beveik nekalbėjo lietuviškai, bet visada pabrėždavo, kad jo gyslomis teka “tolimosios baltiškosios Tėvynės kraujas“.
Amerikiečių meno profesorius H. Haydonas apie Domšaitį yra parašęs taip: „Laimingi tie, kurie gali savintis Praną Domšaitį, nes jisai ir giliai pasinėręs į savo laikmečio sūkurius niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę kur bebūtų…“
Negrįžo jis į mieluosius kraštus prie Kuršių marių, tačiau jo kūriniai, tiksliau didžioji jų dalis, jau Lietuvos paveikslų galerijose ir muziejuose. Tuo tarpu Adomo Brako kūrybos darbai tebėra išblaškyti po visą pasaulį – nuo Sibiro iki JAV arba išvis prarasti.
Moterys menininkų gyvenime
Aktorė Virginija Kochanskytė nebūtų savimi, jei, pasakodama apie žymiuosius kūrėjus, neprisimintų jų gyvenimą lydėjusių, suteikusių meilę, globą ir paguodą moterų. Marta Marija Labrencytė-Brakienė, tylioji, ramioji šeimos židinio kurstytoja, patyrė skaudžią dalią, pradusi vyrą ir vyresnėlį sūnų.
P. Domšaičio žmona, garsi dainininkė Adelheidė Armhold lydėjo jį per visą gyvenimą, įkvėpdama kūrybiniam polėkiui, o po mirties padovanojo Lietuvai šimtus vyro kūrinių.
Tą pavakarę klausėmės pirmojo, kaip buvo pasakyta, lietuvių kompozitoriaus dr. Vinco Kudirkos polonezo, skirto jį iki gyvenimo pabaigos globojusiai Valerijai Kraševskai. V. Kudirka taip pat susijęs su Mažąja Lietuva: spaudos draudimo metais čia buvo spausdinami jo kūriniai.
Šią vasarą Mažosios Lietuvos meno didžiavyrių kūryba taip pat pristatyta Šilutės ir Kretingos dailės gerbėjų auditorijai. Spalio mėnesį projektas numatomas Priekulėje. Paskutinis kultūros vakarų ciklo koncertas – spalio 25 d. Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.
Aldona VAREIKIENĖ
