„Reikia išmokti nusiraminti, kas beatsitiktų“, – įsitikinusi Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė

„Karantino metu žmonės labai ilgisi mūsų centre lankytų užsiėmimų, atvirų pokalbių. Onkologijos centro bendruomenėje yra susikūrusi artimumo pajauta, tad natūralu, kad pasiilgstama bendros veiklos, diskusijų prie arbatos puodelio. Mus vienijantis bendrystės džiaugsmas ir supratingumas taip pat prisideda prie vidinės ramybės pusiausvyros išlaikymo“, – sako Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė A. Kerpytė.

Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė 2020 metus vadina išskirtiniais, pilnais naujų patirčių. Tačiau tuo pačiu penkiolika metų onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems pagalbą teikiančio centro vadovė sako, kad netikėtai įsibrovusi koronaviruso pandemija kviečia žmones ūgtelėti. Siekti brandos ir pusiausvyros. Aldona tiek profesinio tobulėjimo, tiek vidinės darnos laiptais dabar lipa siekdama dar vieno aukštojo išsilavinimo – praėjusiais metais ji pradėjo studijas Klaipėdos universitete.

Išbandymuose auga branda

– Kokie praėjusieji metai buvo Jūsų vadovaujamam Šv. Pranciškaus onkologijos centrui?

– Nuo 2013 m. rudens įsikūrėme Klaipėdoje, šiame jaukiame pastate, šalia – koplytėlė, sutvarkyta aplinka: galima pasivaikščioti, sportuoti, važinėtis dviračių takais, girdisi Baltijos jūros ošimas. Tai ir vidinės harmonijos, ir edukacinė erdvė tiems, kurie kovoja su onkologine liga. Dabar Lietuvoje tokių centrų yra daugiau. Su broliais pranciškonais buvome pirmeiviai. Mūsų veikla prasidėjo žymiai anksčiau – dar 2005 m. Taigi, praėjusių metų lapkričio mėnesį būtume minėję 15 m. veiklos sukaktį. Tačiau, žinoma, dėl karantino jokios šventės nebuvo.

Iš nieko pradėjome, o dabar jau esame ir pakankamai žinomi, ir lankomi. Tad veiklos sukakties rezultatais esame patenkinti: tai yra apie 35 000 apsilankymų ir suteiktų paslaugų.

– 2020 m. įvardijami sumaišties, nerimasties metais, kiekvienas pajautė, kad griūva tiek asmeniniai, tiek verslo ar visuomeniniai ateities planai, žlunga svajonės.

Praėjusieji metai buvo pilni naujų patirčių, nors, kai pagalvoji, juk kiekvieni metai turi savotiškos įtampos. Niekada negyvename, kad niekas neatsitiktų. Dabarties problemos kviečia žmones ūgtelėti. Mokslininkai rašo, kad mūsų visuomenė pastaruoju metu darosi patologiškai paaugliška. Ką darysi, ką sukursi, ką pakeisi be brandos? Tada, kai ištinka netikėtos ligos, o juo labiau tokio masto pandemija, mes visi pagaliau turime suaugti. Mums iškyla labai svarbi užduotis: arba išlaikome pusiausvyrą, arba ją prarandame. Reikia išmokti nusiraminti, kas beatsitiktų. Ir žengti toliau. Tik su vidine ramybe, darydami tai, ką šiuo metu išgalime, gyvename toliau.

Karantinas įšaldė veiklas

– Kaip minėjote, karantinas užšaldė ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro veiklas?

– Anksčiau per metus įvykdavo apie 6 000 apsilankymų, pernai, žinoma, gerokai mažiau, nes karantino metu tiek pavasarį, tiek rudenį ir dabar negalime organizuoti įprastų veiklų, teikiame tik apgyvendinimo paslaugą onkologiniams ligoniams, kuriems reikia lankyti tam tikras procedūras ligoninėje. Žinoma, dabar interesantus individualiai konsultuojame telefonu.

Mūsų centre dvasinė ir psichosocialinė pagalba onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems yra teikiama nemokamai. Žinoma, tai įstengiame daryti tik rėmėjų dėka. Deja, šiemet negalėjo vykti šv. Pranciškaus onkologijos centro tradiciniai paramos renginiai, per kuriuos surinkdavome dalį lėšų centro veiklai finansuoti. Tad dabar kukliai verčiamės iš finansinių atsargų, nuolatinių rėmėjų, gavome valstybės paramą, esame dėkingi tiems, kurie mums perveda 1, 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

– Kokiais būdais padedate įgyti dvasinę ramybę ligoniams ar jų artimiesiems?

– Mūsų centre pirmiausia siūlome dvasinius pokalbius, dvasinį pažinimą, psichologinę pagalbą, relaksaciją, mums labai padeda ne tik specialistai, bet ir broliai pranciškonai. Be to, skatiname judėjimą: vyksta mankštos, dviračių žygiai. Rasti naujus pomėgius padeda meninės krypties užsiėmimai: keramikos, vilnos vėlimo, žvakių liejimo. Žmonės išlieja kūrybines galias, kurių nebuvo net užčiuopę anksčiau. Ir patys, ir artimieji nustemba. Toks savęs pažinimas, gebėjimų atradimas grąžina į gyvenimą.

Privalome keistis savyje

– Ar Jūsų centro lankytojų nuotaikos, jausenos labiau keitėsi būtent dėl koronaviruso pandemijos?

– Nepasakyčiau, nes jau patirtas vėžio iššūkis yra ne ką mažesnis. Onkologinio gydymo kelyje dauguma ligonių jau būna pramokę dvasinę pusiausvyrą išlaikyti. Kai kas iš mūsų centro lankytojų bendruomenės buvo užsikrėtę (ne centre – veikla dabar nėra vykdoma) koronavirusu ir pasveiko. Liūdna, bet vienas vyresnio amžiaus žmogus, anksčiau lankęs mūsų centrą, mirė.

Nūdienoje nėra kitos išeities: reikia turėti kantrybės ir išminties savyje ištverti. Koronaviruso karantinas – tai ne karas, ne katastrofa. Gi dar yra pakankamai gerai, mes juk turime užtektinai maisto, turime šviesą, šilumą, technologijas. Tai suvokdami privalome keistis savyje, keisti savo požiūrį, išlaukti. Jau nebesame tokie, kokie buvome iki pandemijos. Žmogus gi buvo bepradedąs manyti, kad būtent jis yra pasaulio valdovas: štai kaip suplanuos, taip ir bus! Komforto sąlygose tapome labai ambicingi, biurokratija suklestėjo, materialūs poreikiai vis augo. Dabar žmonės vėl pamažu sugrįžta į savo pirmaprades būsenas. Vis dažniau girdžiu sakant: na, kaip Dievas duos! Galų gale į mūsų gyvenimus grįžta Kūrėjas.

Nemirti anksčiau laiko

– Jūs pati turite onkologinių ligų asmeninę patirtį. Trys vėžiai. Buvo operacijos, chemoterapijos… Kaip reiktų atlaikyti žinią apie vėžį, kaip elgtis intensyvaus gydymo metu?

– Man nustatyta, kad yra genetinis vėžio paveldimumas. Yra prognozių, kad liga gali dar kartą atsinaujinti.

Žmonės į žinią apie vėžio diagnozę reaguoja skirtingai, kai kam reakcija būna net pavėluota. Linkėčiau, kad tuo metu nebūtų vieni. Kitų žmonių pagalba, ramus reagavimas yra labai reikalingas, nes pasitaiko, kad susijaudinę ligoniai kartais nebesuvokia, ką aiškina gydytojas. Jei reikia patarimo, kreipkitės į mūsų centrą. Susirgusiems vėžiu linkėčiau nemirti anksčiau laiko, kai išgirsta diagnozę. Dar bus laiko susivokti, kažką padaryti. Kaip sakoma, žmogus deda tašką, o Dievas – kablelį. Jei ir nebėra šanso – visgi stengtis išlaikyti ramybę, neįvaryti į stresą visą šeimą, giminę ir netapti „šventuoju“, o šeimoje tada visi kankiniai. Svarbu, kaip pats elgsiesi, ar varai visus iš proto, ar elgiesi pamąstydamas, ar kaip paauglys? Ar renkiesi stebukladarių pažadus, ar sunkų, ilgą gydymo kelią su šiuolaikine medicina? Taigi, būtina pačiam stengtis harmonizuoti vidų, subręsti.

Studijos keičia pasaulėžiūrą

– Aldona, Jūs esate ir knygų pasaulio žmogus, daug metų vadovavote Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešajai bibliotekai, Onkologijos centre taip pat yra bibliotekėlė lankytojams. Jūs daug skaitote, o dabar net ir studijuojate, siekiate dar vieno aukštojo mokslo diplomo?

– Pastaruoju metu buvau pajutusi lyg ir kažkokią rutiną, lyg pačiai stigo naujų potyrių, žinių. Studijuoti vedė vidinė jėga, Klaipėdos universitete 10 žmonių grupė studijuojame dvasinį konsultavimą, esu grupėje vyriausia. Mūsų puikūs, išsilavinę dėstytojai pastebėjo, kad esame labai motyvuoti studentai. Reikia daug skaityti, daug pažinti, daug atsiskaitymų, bet tai nepaprastai įdomu: krikščioniška etika, psichologija, santykių krizė, asmens raida. Pastebiu, kaip studijuojant keičiasi ir mano pačios pasaulėžiūra.

• Šv. Pranciškaus onkologijos centras teikia nemokamą dvasinę ir psichosocialinę pagalbą onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Laukiama geranoriška finansinė parama centro veiklai. Paaukoti galima pervedus į Onkologijos centro atsiskaitomąją sąskaitą AB Luminor bankas, sąskaita Nr. LT68 4010 0418 0033 2253, SWIFT AGBL LT2X; įmonės kodas 300502187; adresas: Savanorių g. 4, Klaipėda.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Aut. nuotr.