Reikėjo, kad suprastume
Šiandien daug kalbų apie koronavirusą. Aktyviai dalijamės savo išgyvenimais feisbuke, o juk vertinimų yra įvairių. Savo pamąstymu taip pat pasidalijau. Tikiuosi, jog suvoksite jo simbolinę prasmę.
…Mums reikėjo viruso, kad mūsų ferariai autostrada skristų nebe 300 km/h greičiu iš Klaipėdos į Kauną, o važiuotų 60 km/h ir pamatytume, kad greitkelyje A1 yra ruda nuoroda su užrašu „Poškos muziejus“. Dabar gi važiuodami pro šalį tas nuorodas į muziejus, dvarus pamatome ir juk daugelis sau užsibrėžiame, jog pasibaigus karantinui būtinai juos aplankysime.
Mums reikėjo viruso, kad kai kurie tėvai pagaliau prisimintų savo pačių vaikystės gimtadienius ir juos, tikrai vaikiškus, organizuotų savo atžaloms tiesiog šeimoje. Gimtadienius, kuriuos organizuotų jie patys, o ne „vaikų kambariai“ akropoliuose.
Mūsų vaikams reikėjo viruso, kad jie pasakytų „nusibodo kompiuteris. Noriu eiti pažvejoti į Miniją. Nors niekada nežvejojau, bet, tėti, žiūrėk – meškerę aš pasidariau.“
Mums reikėjo viruso, kad mes, nuostabios Dievo sukurtos būtybės, prisimintume, kad bažnyčia yra ir ten, kur mūsų širdis.
Mums reikėjo viruso, kad jis mums įspirtų į „minkštąją“ ir taip padrąsintų išmestus iš darbų dar tik prasidėjus karantinui imtis kažko savo. Imtis ieškoti savo naujo įdomaus kelio… O kada, jei ne dabar?
Reikėjo viruso studentams, kad jų magistriniai ir bakalauro darbai taptų įdomiu užsiėmimu ir tvirtu pretekstu likti namuose.
Reikėjo mums viruso, kad gertume dievų gėrimą – kavą neskubėdami. Ir pagaliau prabiltų apie sveikatos svarbą ne tik žmona, bet ir vyras. Saugodamas sveikatą saugai ir artimuosius.
Mums reikėjo viruso, kad po kokio šimto metų išvystume Venecijos kanaluose plaukiojančias gulbes, o dugne – skendinčią G. G. Casanova laikų istoriją.
Man reikėjo viruso, kad gaučiau džiugesio pilnas žinutes iš Italijos, jog draugų kiemuose karaliauja paukščių balsai.
Man reikėjo viruso, kad pagaliau išdrįsčiau pati kepti duoną. Anksčiau visada galvodavau, kad nesugebėsiu būti gera močiutės ir mamos mokinė.
Mums reikėjo viruso, kad iš skęstančio laivo pirmosios išbėgiotų žiurkės… Turbūt supratote, ką turiu omeny.
Mums reikėjo viruso, kad išmoktume savo artimiesiems nebesakyti „nebuvo laiko“…
Gargždams reikėjo viruso, kad baigtųsi nepamatuotos psichologinės pjautynės dėl parko tvarkymo… Ech, bet kaip dažnai parkai konkuravo dėl dėmesio mūsų laisvu laiku su barais, restoranais, diskotekomis…
Kaip mums reikėjo viruso, kad suprastume… kad mums jo nereikėjo.
Monika VASYLIENĖ
Gargždiškė, gidė
