Radikalizmas vis dar veši visuomenėje

Radikalizmas vis dar veši visuomenėje

Šį rudenį antrąkart teko dalyvauti Erasmus+ mainuose, pakeitusiuose mano požiūrį į „tobulą“ socialinių tinklų gyvenimą. Kartu su jaunimu iš Latvijos, Estijos, Vokietijos, Maltos, Graikijos ir Ispanijos daugiau nei savaitę praleidome gvildendami radikalumo, ekstremizmo, kultūrų skirtumų ypatumus. Tai, ko išmokau, padėjo perprasti, kaip medijos paveikia žmones ir kaip visuomenė gali su tuo kovoti.

It realybės šou

Kadangi šiame projekte Vokietijoje viename name dalyvavo beveik pusšimtis žmonių, buvo sunku įsivaizduoti, kaip tokia grupė galėtų tapti šeima vos per 10 dienų. Dažnai lyginau šiuos mainus su pirmaisiais, todėl tekdavo sau priminti, jog čia viskas bus kitaip, o geriau ar blogiau – nuspręsiu vėliau. Kelionei į Vokietiją bandžiau pasiruošti: permąsčiau, ką tikrai noriu sužinoti, kadangi veiklų gausa buvo milžiniška. Pirmąją dieną, ypač per pusryčius, jautėsi šiokia tokia trintis. Keletą akimirkų maniau, jog esu realybės šou, kur į krūvą sumetami žmonės bando atrasti save ir susibendrauti su kitais dalyviais. Vis dėlto itin draugiški programos kuratoriai padėjo atsikratyti šio jausmo. Per šią dieną bandėme susipažinti vieni su kitais ir kultūromis, kas, pripažinsiu, nebuvo lengva. Per pusdienį susipažinti su 50 žmonių ir atrasti bendrus pomėgius yra beveik neįmanoma, tačiau su dideliu užsidegimu – įveikiama. Svarbu buvo nepamiršti savęs, kaip asmenybės, ir nesijaudinti, jei neprisimeni visų vardų, nes tam turėjau dar daugybę laiko. Smagu buvo tai, jog 7 šalys turėjo galimybę pasireikšti ir pristatyti savitą kultūrą: kiekvieną vakarą šalis gamino vakarienę ir vedė vakaro programą. Taip Vokietijoje pažinau 6 šalių maisto kultūrą.

Teko nugalėti baimes

Antroji diena gąsdino labiausiai, nes reikėjo vaidinti. Tai nuo mažens buvo didelė mano baimė, su kuria per laiką šiek tiek susigyvenau. Visada mėgau spektaklius, tačiau noro prisijungti prie šios veiklos stigo, tad didžiąją laiko dalį praleidau kaip stebėtoja. Improvizuoti, išreikšti save tik kūno kalba padėjo palaikantys draugai, tad įsijausti į duotą vaidmenį ir nuvyti mintis šalin buvo lengviau. Vis dėlto, kai reikėjo rinktis pristatymo formą, puikiai žinojau, jog teatras – ne mano stiprioji pusė, tad pasirinkau man įdomiausią variantą – tinklalaides. Tai sritis, kurios anksčiau išbandyti neteko, tačiau greitai pasijaučiau „savo vietoje“. Bendrauti kliūčių niekada neturėjau, neieškau žodžio kišenėje ir domiuosi įvairiomis temomis, todėl moderuoti visą pokalbį buvo vienas malonumas. Aš, jaunųjų korespondentų klubo narys Robertas Macius, kuris taip pat dalyvavo mainuose, bei komandos lyderis Šarūnas Bačiliūnas pasirinkome kalbėti apie jaunimo radikalizmą: kaip jaunuoliai įsitraukia į šią veiklą, kaip tėvams atpažinti, jog jų vaikas tampa radikalus ir kaip išvengti siaubingų pasekmių. Pasirinkome konkrečią istoriją apie merginą, kuri prisijungė prie islamistų grupuotės ir per metus kardinaliai pakeitė tiek savo išvaizdą, tiek gyvenimo būdą. Ši diskusija man atvėrė akis, jog gyvename ne tokioje visuomenėje, kaip iki šiol maniau. Į socialinius tinklus žvelgiu kaip į įrankį skleisti žinią, tačiau kiti žmonės mato tai kaip galimybę „pajungti“ jaunuomenę savai naudai pasiekti. Vėliau bandėme atpažinti radikalizmą įvairiose informavimo priemonėse: radijuje, televizijoje, internete. Supratau, jog vien žodžio pagalba galima paveikti žmogų, pakeisti jo nuomonę, „nupiešti“ kitokią situaciją ir tai daroma kiekvieną dieną mums. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar įjungsime kritinį mąstymą, domėsimės, iš kur ta informacija ateina ir kaip kovoti su netikromis naujienomis.

Sudomino Lietuvos situacija

Radikalius ir ekstremistinius pavyzdžius analizavome visą savaitę. Man itin įdomu buvo susitikti su Vokietijoje garsiomis žurnalistėmis Alena Jabarine ir Elisabeth Weydt, kurios domisi žmonių teisėmis ir pabėgėlių problemomis. Su jomis diskutavome apie tai, iš kur renkame informaciją, kokia jų nuomonė apie įvairių šalių politiką. A. Jabarine papasakojo ir apie savo išgyvenimus, kai teko sekti pabėgėlius per Europą, kaip sunku yra rašyti tokiomis jautriomis temomis. E. Weydt pasidalijo savo kurtomis istorijomis-filmukais, kur kalbino radikalius žmones, tarp jų ir nacistinę ideologiją išpažįstančią vokietę, kuri pasitelkia socialinius tinklus naujoms „aukoms“ gaudyti, gatvės nusikaltėlių gaujos vadą, kurį pakeitė sesės ištartas „myliu“, ar savo žemę nuo kasinėjimų saugantį ir savo nusikaltimus pateisinantį miestelio gyventoją. Artimiau teko pabendrauti su Elisabeth. Ją sudomino mūsų šalies žurnalistų darbas bei rinkimų kampanijų reklama, kadangi Vokietijoje jos kolegė rinkimų laikotarpiu užsiima veikla, siekdama atskleisti tikruosius politikų užmojus. Tai daroma būtent prieš rinkimus, jog žmonės susidarytų teisingą nuomonę. Tai privertė susimąstyti, kad mūsų šaliai dar reikia tobulėti. Stengiausi akcentuoti tai ir tinklalaidėje, kai diskutavome, jog valdžios institucijos taip pat turi kovoti su radikalizmu visuomenėje.

Šiuose mainuose dar kartą supratau, kaip svarbu nebijoti išreikšti savo nuomonę, išbandyti kažką naujo, atrasti save naujose veiklose. Niekada nemaniau, jog galiu vesti pokalbį apie radikalizmą, kuris stipriai įsišaknijęs mūsų visuomenėje, kai su juo dažnai nebuvau susidūrusi, o tuo labiau įrašyti tinklalaidę. Erasmus+ jaunimo mainai ypatingi tuo, jog jauni žmonės dirba vardan vieno tikslo – žingsnis po žingsnio keisti pasaulį.

Gabrielė ČIUNKAITĖ

Jaunųjų korespondentų klubo narė

Nuotr. iš asmeninio archyvo


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Veikti! Kūrybiškai!

Vakar Gargždų miesto centre…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar jau susitvarkėte namus prieš Kalėdas?