Problema

Globos grupės vaikams – gyvenimiškos realybės pamokos

Lapių pagrindinės mokyklos Globos grupės vaikai jau gyvena vasaros nuotaikomis. Keletui mėnesių padėję knygas į šoną jie galės džiaugtis nerūpestingu poilsiu. Nedidelė jų dalis atostogas leis savo namuose – gal ir ne pačiuose pavyzdingiausiuose, bet kartu su tėvais, o tai jiems svarbiausia. Nepanašu, kad ir liksiantys čia ruoštųsi liūdėti – juos supantys žmonės geba sukurti jaukią aplinką. Vieningi, žvitrūs ir besimokantys gyventi – tokie šiandien Lapiuose namus radę vaikai.

Vaikai – įvairaus likimo

Lapių pagrindinės mokyklos Globos grupėje šiemet gyvena 19 tėvų globos netekusių vaikų. Visi jie – mokyklinio amžiaus. Jau kuris laikas mažesnieji, ikimokyklinukai, gyvena Gargždų ugdymo centre „Naminukas“, o vyresni – Lapiuose. Tad čia po mokyklos bendrabutį zuja keletas mažiausiųjų pirmokėlių, o vyriausioji ugdytinė – devintokė. Ji, jeigu nepasikeis situacija, netrukus turėtų grįžti į savo šeimą.

Per vasaros atostogas keturi vaikai sugrįžo namo, mat jų tėvai stengėsi, „kilstelėjo kartelę“. Deja, atostogaus jie ten neilgai – mėnesį. Nuo liepos 1 dienos dešimt vaikų iki mokslo metų pradžios poilsiaus „Žilvičio“ stovykloje.

Mokyklos direktorė Vilija Lukauskienė pasakojo, kad per devynerius darbo metus teko matyti visko – juk čia atvežami įvairaus likimo vaikai. Jie šioje įstaigoje gali gyventi trejus metus, mat būtent tokį laikotarpį juos remia valstybė. Vaikams skiria po 520 litų ir po 52 litus vadinamųjų „vaiko pinigų“. Šie pinigai tenka maistui, drabužiams bei kitoms reikmėms. Vėliau, jeigu negrįžta į tėvų namus ar jų globos negauna artimieji, vaikai patenka į vaikų namus.

Pakanka pabendrauti su mokyklos pedagogais ir pasidaro aišku, kad mažieji patenka į geras rankas. Deja, direktorė neslėpė, kad šiltų rankų vaikams čia ypač reikia. „Būna, kad įėjus į bendrabutį pribėga būrys vaikų – pirštų neužtenka, o kiekvienas nori įsikibti. Nesvarbu, didelis ar mažas, visiems reikia pasisveikinti… Tačiau mokyklos darbuotojai yra itin humaniški žmonės, mato vaikelių norą bendrauti ir laikas nuo laiko vedasi juos į savo namus“, – kalbėjo V. Lukauskienė. Ten jie mokosi paprastų dalykų – kaip gaminti valgį ar vairuoti mašiną. Vaikams svarbu žinoti, kad yra kažkam reikalingi.

Tačiau mokyklos direktorė sakė nuolat akcentuojanti, jog vaikai kiekvienoje situacijoje turi mokytis savarankiškumo, gauti ne materialios naudos. Priešingu atveju jie labai greit priprastų viską gauti už dyką. Tad kartą ir ūkininko pakviesti į pirtį visų pirma turėjo joje padirbėti.

Svajonės – apie namus

Vaikai čia atvyksta jau turėdami savo gyvenimišką bagažą. Dėl to su kiekvienu reikia bendrauti visai kitu lygmeniu. „Jie kartais turi tokios patirties, kokios net aš neturiu. Kai kurie būna be galo atviri, iš pradžių reikia juos adaptuoti. Dažnai ir socialiniai vaikų įgūdžiai būna menki, tenka aiškinti, kad reikia praustis, plauti dantis, net persirengti einant miegoti“, – sakė V. Lukauskienė. „Jeigu vaiką išsiveža giminės, įgūdžiai tik pagerėja, bet jeigu grįžta į savo šeimą, vėliau visko turi mokytis iš naujo. Todėl dabar prieš tėvams pasiimant vaiką jį patikriname, pasakome, kad tokį pat švarų norime ir atgauti. Nutinka visko – kartais jį tiesiog paleidžia prie vartų ir nuvažiuoja, kad niekas nieko nesakytų“, – sakė ji.

Vis dėlto kiekvienam svarbiausia sava šeima, ir, kad ir kokia ji bebūtų, visos vaikų svajonės ir norai sukasi apie namiškius, jie nuolat apie tai pasakoja. „Pavyzdžiui, mums atveža tokių vaikų, kurių tėvai serga tuberkulioze ir vaikas tai žino. Jis nuolat kalba, kad tėvai guli ligoninėje, jie išgis ir jis važiuos namo. Tačiau tėvai slapstosi, nes nenori gydytis ir matome, kad tuos vaikelius auginsime čia. Kitas kalba: „Mano mama baigs gerti, išsitapetuosime kambarį, įsivesime elektrą ir viskas susitvarkys.“ Deja, nieko tokio neįvyksta“, – nuogąstavo direktorė.

O atvažiuoja vaikai čia taip, kaip stovi, tik jau vėliau į namus trumpam išleisti išvyksta kupinais maišais. Ir dalis jų suvokia, kad atgal vėl gali grįžti tuščiomis.

Pasitaiso ne visi tėvai

Direktorė prisiminė, kaip prieš kurį laiką Klaipėdos rajono veiklių moterų sambūris vaikams Kalėdų proga padovanojo naujų, kokybiškų batų. Kai kurie juos troško kuo greičiau parodyti tėvams, o kiti paprašė namo vykti su prastesniais, tiesiai pasakydami, kad geruosius tėvai tiesiog „prakals“.

Šeimų, kurių vaikai patenka į globos grupę, situacija analizuojama kas tris mėnesius. Pastebėta, kad dauguma atvejų nors ir mažais žingsneliais, tačiau žengiama pirmyn. „Tačiau įpročius keičia ne visi. Vieni ateina ir jiems nesvarbu – vežkite mano vaiką į vaikų namus, aš nuvažiuosiu aplankyti. Kiti atvažiuoja savo atžalų nematę metus ir daugiau, tačiau neatveža nė paprasčiausio menkniekio, kad ir saldainių“, – pasakojo direktorė.

Šalia pagrindinio mokyklos pastato esantis bendrabutis nuolat klega. Saviškių svetaine vadinamame kambaryje kabo rėmėjų dovana – naujutėlaitis televizorius, čia dažniausiai vaikai ir buriasi.

Čia gyvena ne tik globos grupės, bet ir specialiųjų poreikių turintys vaikai. V. Lukauskienė tikino, kad mokytojos vaikų neskirsto, o kartais net turi gerai pagalvoti, kuris kuriai grupei priklauso.

Direktorė apgailestavo, kad bendrabutis jau seniai prašosi remonto, tačiau kol kas tam nėra galimybių.

Gyvendami čia vaikai mokosi elementarių dalykų – kaip įsiūti sagą, tvarkyti kambarius ir pan. Kiekvienas noriai paskirtu laiku budi bendrabutyje, prižiūri jame tvarką.

Kieme žaidžiantis būrys vaikų primena gražią idilę. Ir savo akimis įsitikiname, kad direktorės pasakojimas apie kiekvieną, norintį įsikibti į auklėtojų ranką, mažų mažiausiai realus. Žvitrios jų akys stebi kiekvieną ateinantįjį, tik gal kiek droviai nudelbiamos užkalbinus…

Vaikai pasakojo labiausiai mėgstantys užklasinę veiklą – sporto, rankdarbių, dailės, muzikos būrelius. Mergaitės džiaugėsi išmokusios daryti net kilimus, surengusios savo darbų parodėlę. Jos pridūrė, kad ir grįžusios namo parodo, ką išmokusios.

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Irenos Šaulytės komentaras:

Lapių pagrindinės mokyklos ir ugdymo centro „Naminukas“ globos grupėse kasmet apgyvendinami vidutiniškai 25 vaikai. Daugiau negu pusė jų anksčiau ar vėliau grįžta į savo biologines šeimas. Tuo tikslu dirba seniūnijų socialiniai darbuotojai, todėl poslinkiai tikrai vyksta.

Dažniausios priežastys, lemiančios vaikų patekimą į globos įstaigas, yra tėvų girtavimas, vaikų nepriežiūra ir atsakomybės už juos nebuvimas. Esant sudėtingam gyvenimo tarpsniui tėvai negauna palaikymo iš aplinkinių, net sutuoktinio, ir palūžta.

Jau keletą metų bendra tokių šeimų situacija yra svyruojanti, didesnio neprižiūrimų vaikų protrūkio nėra buvę.

Jolanta VENSKUTĖ