Problema
Etnografinės sodybos restauracijos pabaiga konflikto neužgesino
Trečiadienį Agluonėnų bendruomenė pakviesta susipažinti su baigta restauruoti Agluonėnų etnografine sodyba. Nuo pat restauracijos pradžios agluonėniškiai turėjo ne vieną priekaištą ir abejonę, ar sodybos rekonstrukcija vykdoma tinkamai, ar nenaikinama jos autentika. Nepatenkinta bendruomenė ir galutiniu rezultatu. Tuo metu Agluonėnų etnografinės sodybos restauracijos projektą įgyvendinę Gargždų krašto muziejaus atstovai tikina, jog restauruojant sodybą išsaugotas pastatų fasadų medžiagiškumas, pastatų tūris, aukštis, stogų dangos tipas. Atliktų restauracijos darbų kokybę įvertino ir Kultūros vertybių apsaugos departamento sudaryta komisija. Ji jokių pažeidimų nerado.
Rūpintis pradėta prieš 4 metus
Priminsime, jog pirmosios idėjos restauruoti Agluonėnų etnografinę sodybą kilo 2007 metais, kai sodyba tapo Gargždų krašto muziejaus filialu. Perėmę sodybos pastatus muziejininkai tada pastebėjo, kad jų būklė yra prasta. Norint tiksliau įvertinti sodybos būklę buvo pakviesta komisija iš Klaipėdos rajono savivaldybės, Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio ir muziejaus specialistų, kuri nusprendė, jog sodybą būtina restauruoti. Kaip alternatyva restauracijai tada svarstyta sodybos konservavimo galimybė. Tačiau nutarta, jog tai būtų tik laikinas problemos sprendimas, nes vėliau lėšų poreikis restauracijai būtų dar didesnis. Ketinimas restauruoti sodybą buvo pristatytas Agluonėnų bendruomenei ir gavus jos sutikimą buvo parengta paraiška Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų fondų paramai gauti. Projektui buvo skirtas 1,35 mln. litų finansavimas, iš kurių 20 procentų sudarė projekto partnerio – Klaipėdos rajono savivaldybės – piniginis įnašas. Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė Jūratė Pancerova prisiminė, kad prieš rengiant restauracijos darbų užduotį konsultacijai bei restauracijos darbų detalumui nustatyti buvo pakviesti architektai Marija ir Martynas Purvinai. Sodyboje taip pat lankėsi ir P. Gudyno restauracijos centro direktorė Jūratė Senvaitienė. Apžiūrėjusi sodybos pastatus ji taip pat patvirtino, kad juos būtina kuo skubiau restauruoti, nes mediena akivaizdžiai pažeista kenkėjų, o medis – ypač jautri medžiaga, todėl pasekmės gali būti negrįžtamos. Muziejus, remdamasis specialistų rekomendacijomis, parengė užduotį techniniam projektui. Techninį projektą rengė UAB „Paurens&CO”.
Atsižvelgta į daug prašymų
Parengtas techninis projektas buvo pristatytas Agluonėnų bendruomenei. Nuo tada ir prasidėjo bendruomenės ir muziejaus darbuotojų nesutarimai. Mat susipažinę su techniniu projektu agluonėniškiai stebėjosi, kad planuojama sodybos restauracija labiau panaši į naujas statybas. Bendruomenės narius tada ypač sukrėtė planai nugriauti klojimo pastatą ir vietoj jo pastatyti naują. Sunerimusi dėl ne visai jiems suprantamos sodybos restauracijos Agluonėnų bendruomenė tada pateikė viešą prašymą, kurį pasirašė ilgametis Agluonėnų gyventojas, I. Simonaitytės premijos laureatas Jonas Čepas. Bendruomenė prašė nenaikinti ir taip labiausiai iš visų Lietuvos regionų nukentėjusio Klaipėdos krašto paveldo ir restauracijos projektą kiek įmanoma pataisyti. Buvo prašoma negriauti klojimo, nenaikinti molinės aslos, keraminių (vokiškų) plytų prieangio, nenuplėšti nendrinių stogų ir nenaikinti likusios mažojo tvartelio dalies. Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė J. Pancerova teigė, kad muziejus, išklausęs bendruomenės prašymus, konsultavosi su specialistais ir, kiek buvo galima, patenkino agluonėniškių prašymus.
Sunaikinta legendinė dvasia
Tačiau Agluonėnų bendruomenės nariams atrodo, jog į jų pageidavimus atsižvelgta nepakankamai. Trečiadienį baigtą rekonstruoti etnografinę sodybą apžiūrėję agluonėniškiai projekto vykdytojams turėjo ne vieną priekaištą. Vaikščiodami po atnaujintą klojimą bendruomenės nariai apgailestavo, kad jį perstačius neliko nė lašelio autentikos. „Restauratoriai nugriovė legendinį Agluonėnų klojimo teatrą ir vietoje jo pastatė visiškai naują pastatą. Nepalikta jokio paveldo. Apskritai pamintos visos liaudies statybos tradicijos. Joks klojimas nestovi ant lietinių pamatų. Juoką kelia ir klinkerinėmis plytomis išklotos grindys“, – piktinosi agluonėniškis J. Čepas. Ilgametis klojimo teatro režisierius Augustinas Šutkus apgailestavo, kad praktiškai iš naujo perstačius klojimą sunaikinta legendinė Agluonėnų klojimo teatro dvasia, o naujosios patalpos visai nepritaikytos vaidinimams. „Nesuprantu, kam reikėjo statyti tokią didžiulę sceną, jau geriau daugiau vietos žiūrovams būtų palikę. Klaikus ir apšvietimas, dienos šviesos lempos tikrai netinka šiame pastate. Nežinau, kur susodinsime žiūrovus, nes nupirkti vos keli mediniai suolai, nors buvo žadėta, kad būsime aprūpinti visa teatrui reikalinga įranga“, – nusivylimo neslėpė A. Šutkus. Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė teigė, kad rengiant paraišką buvo prašyta daugybės daiktų teatrui: multimedijos, suolų, mikrofonų, baldų, prožektorių, deja, projektinių lėšų tam nebuvo skirta.
Ragino ne kritikuoti, o pasidžiaugti
Agluonėniškiai priekaištų turėjo ne tik dėl naujo klojimo teatro, bet nesidžiaugė ir kitais restauruotais sodybos pastatais. Atsakydama į agluonėniškių priekaištus etnografinės sodybos vadovė J. Pancerova dar kartą akcentavo, kad vykdant restauraciją į daugelį išsakytų pastabų buvo atsižvelgta, bei pridūrė, jog atliktų restauracijos darbų kokybę įvertino ir Kultūros vertybių apsaugos departamento sudaryta komisija, kuri jokių pažeidimų nenustatė. „Atlikti tvarkomieji paveldosaugos darbai atitinka šių darbų paveldosaugos projekto, paveldo tvarkybos reglamento ir šiems darbams atlikti išduotame leidime nustatytus reikalavimus“, – taip skamba Kultūros vertybių apsaugos departamento sudarytos komisijos išvada.
Nebūti tokiems piktiems, neieškoti vien priekabių, o pasidžiaugti atliktu dideliu darbu agluonėniškius kvietė buvusio kolūkio pirmininkas, vienas iš 1983 m. vykdyto Agluonėnų etnografinės sodybos atnaujinimo entuziastų Alvydas Treigys ir istorikė Silva Pocytė. Prie šių raginimų prisidėjo ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis, kuris ragino ne tik kritikuoti, bet padėkoti muziejui, kuris ėmėsi didžiulio sodybos tvarkymo darbo. To paties linkėjo ir iš Vilniaus atvykęs Centrinės projektų valdymo agentūros, prižiūrėjusios projekto vykdymą, atstovas Laimis Laurinavičius. „Mes prižiūrėjome, kad įgyvendinant projektą būtų laikomasi Statybų ir Viešųjų pirkimų įstatymų, jie pažeisti nebuvo. Projektui įgyvendinti buvo skirtas griežtas laiko limitas, todėl reikia pasidžiaugti, kad laiku spėta jį baigti“, – kalbėjo CVPA atstovas.
„Iš visų Agluonėnų etnografinės sodybos pastatų bendruomenė daugiausia naudodavosi klojimu, kuriame veikė teatras. Todėl liūdna, kad vykdant projektą nebuvo atsižvelgta į agluonėniškių pageidavimus dėl pastato pritaikymo teatro reikmėms. Štai šiandien baigus rekonstrukciją neturime net medinių suolų žmonėms susodinti. Manau, kad projektas neatitiko savo pagrindinio tikslo – pritaikymo bendruomenės reikmėms. Apskritai jo įgyvendinimo metu jautėmės nustumti į šoną, daugybė aspektų nebuvo suderinti su bendruomene“, – kalbėjo Agluonėnų bendruomenės narys Kęstutis SINSKAS.
„Mano nuomone, projekto vykdytojams reikėjo daugiau kalbėtis, tartis su bendruomene. Į jos nuomonę šiek tiek atsižvelgta tik tada, kai jau prasidėjo darbai. Nors aš nesu atestuota specialistė, bet restauraciją, kaip dauguma kitų agluonėniškių, suprantu kiek kitaip nei naują statybą. Esu dėkinga aktyviai bendruomenei, kuri domėjosi projekto eiga, stengėsi kiek įmanoma išsaugoti sodybos autentiškumą“, – sakė Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laimutė TUČIENĖ.
Agluonėniškiai priekaištų turėjo ne tik dėl naujo klojimo teatro, bet nesidžiaugė ir kitais restauruotais sodybos pastatais. Bendruomenės nariai rado prie ko prikibti apžiūrinėdami tvartą, rūsį. J. Čepas nepasitenkinimą išreiškė dėl sunaikintų tvarto medinių konstrukcijų, nuversto raudonų plytų rūsio fasado. Mažiausiai priekaištų Agluonėnų gyventojai turėjo dėl pačio gyvenamojo namo restauracijos. „Tai, kas padaryta gyvenamajame name, jau galima vadinti restauracija. Išsaugotos senosios palangės, durų staktos, sudėtos tokios pat kaip buvo plačių lentų grindys, išsaugota raudonų plytų asla. Džiaugiamės, kad pavyko įtikinti restauratorius išsaugoti kiek galima daugiau autentiškų namo detalių ir keisti naujomis tik visiškai supuvusias ir susidėvėjusias“, – kalbėjo agluonėniškis Jonas ČEPAS.
Sodybos istorija
Agluonėnų etnografinė sodyba yra vienas išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Tai tipiška Klaipėdos krašto nedidelio ūkio savininko sodyba. Sodyba – vieno kiemo, kurį riboja gyvenamasis namas, tvartas, kluonas ir sodas. Seniausi sodybos pastatai – gyvenamasis namas ir klojimas, statyti 1898 metais. 1921 metais sodybą įsigijo Jurgis Brechtas (1881-1954) ir Marija Jokumaitienė-Brechtienė (1883-1934). Paskutinė sodybos šeimininkė buvo jų dukra Marė Vytienė. Po jos mirties 1981 m. sodybą nupirko tuometis kolūkis ir 1983 m. vietos bendruomenės bei entuziastų (Alvydo Treigio, Jono Čepo ir kt.) pastangomis sodyba buvo atnaujinta ir joje atidarytas muziejus, kuriame įrengta etnografinė lietuvininko laukininko buitį atspindinti ekspozicija. Etnografinės sodybos kluone įsikūrė Agluonėnų klojimo teatras. Agluonėnų etnografinė sodyba tapo patraukliu kultūros židiniu. Čia rengiami klojimo teatrų vaidinimai, koncertai, parodos, bendruomenės šventės. Nuo 2007 m. Agluonėnų etnografinė sodyba yra Gargždų krašto muziejaus filialas.
Apie projektą
2009-2010 metais Gargždų krašto muziejus įgyvendino projektą „Agluonėnų etnografinės sodybos restauracija ir pritaikymas viešosioms kultūros, švietimo ir bendruomeninės veiklos reikmėms“. Įgyvendinant projektą buvo restauruoti sodybos pastatai, atkurtos autentiškos XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvininko laukininko gyvenamojo namo interjero detalės. Sodybos pastatai pritaikyti platesnei kultūrinei, švietėjiškai ir bendruomeninei veiklai.
Bendras projekto biudžetas – 1 358 959, 93 litų. Iš jų 155 116,98 Lt – Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšos ir 203 842,95 Lt – projekto partnerio Klaipėdos rajono savivaldybės piniginis įnašas.
Milda JUDELYTĖ
