Prizas
Humoreska
Akcizas Kloika persikėlė į kaimą ir užsiėmė žemės ūkiu. Neblogai jam sekėsi, tik viena smulkmena trukdė. Per metus jį septynis kartus užpuolė ir apiplėšė nenustatyti asmenys. Iki šiol niekam nežinomas jis pradėjo šmėžuoti kriminalinėse suvestinėse. Vieną dieną sulaukė skambučio iš sostinės. Neišaiškintų nusikaltimų ministerijos sekretorė informavo, kad jis paėmė pirmą vietą respublikoje kaip daugiausia kartų apiplėštas tautietis ir jam ta proga priklauso pereinamasis prizas.
– Kaip suprasti – pereinamasis?
– Labai paprastai, – buvo jam paaiškinta, – šiandien pas jus, rytoj – pas kaimyną.
„Paprasčiau sakant, k…va, ir tiek“, – suprato Akcizas ir primetęs, kad tokia praverstų derybose su plėšikais, šmėkštelėjo mintis ir apie nuomą, tarė: – Imu.“
Susipurškęs kvepalais, susiruošė į Vilnių. Kelionėje, o važiavo jis traukiniu, turėjo laiko apgalvoti kiekvieną susitikimo su nepažįstamąja detalę: kaip pasisveikins, kiek sutars už valandą darbo.
Apdovanojimo ceremonija buvo nuobodoka. Toks liesas jaunuolis pavirkdė smuiką, po jo pakalbėjo vienas ponas, palinkėjęs Akcizui neužleisti iškovotų pozicijų, kad pereinamasis prizas ilgam pasiliktų jo namuose. Tuo tarpu Kloika tik ir žvalgėsi po salę, bandydamas atspėti, kuri iš čia esančių ponių yra jam skirta. Ir žengė iš būrio pati jauniausia ir gražiausia, tautiniais rūbais aprėdyta. Akcizas jau ruošėsi ją apkabinti ir subučiuoti, o ta ištiesė šiam prizą – medinę dėžutę ir žinodama, už kokius pasiekimus jis įteikiamas, liūdnai išspaudė:
– Suprantu jus, laikykitės ir nepalūžkite.
„Vajetau, – kojas pakirto Akcizui. – Urna? Vargšelė, nesulaukė manęs, papuolė kokiam maniakui.“
– Ar žinote, kieno tai darbas? – paklausė jis, perimdamas dėžutę.
Mergina tautiniais rūbais paminėjo kažkokią pavardę.
– Tai – recidyvistas?
– Ne – liaudies meistras.
– Kiek jis gaus už tai?
– Jau gavo – dvidešimt.
– Metų?
– Eurų.
Pokalbis rišosi, bet aiškumo nedavė, tad Akcizas atsisveikino ir patraukė stotin, sėdo į traukinį. Visą kelią galvojo, kaip jam dabar pasielgti. Pavargęs nuo rūpesčių, prieš Klaipėdą užmigo ir, sunku dabar pasakyti, pasisekė jam ar ne, bet „urną“ kažkas pavogė.
Algimantas VAŠKYS
