Prieš Sausio 13-ąją – nepamirškime tų, kurie vis dar siekia apginti savo laisvę

2019 m. liepos mėnesį Drevernoje, Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro organizuotoje stovykloje, ilsėjosi ukrainiečių jaunuoliai iš Charkovo apskrities. Paskutinę stovyklavimo dieną organizacijos „Asterix“ įkūrėja ir vadovė A. Ibrahimova bei projekto „Karo vaikai“ grupė susitiko su Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi Artūru Bogdanovu, tuomete Administracijos direktoriaus pavaduotoja Rasa Petrauskiene ir kitais.

Sausis kiekvienam Lietuvos piliečiui – ne tik mėnuo. Tai mūsų jau trisdešimtąjį kartą apgintos laisvės laikas, kai susitelkę ir vieningi apgynėme savo Nepriklausomybę. Dabar turime galimybę padėti kitoms broliškoms šalims, kurios taip pat vis dar kovoja dėl savo tikros laisvės. Ta proga kalbamės su Angelika Ibrahimova, organizacijos „Asterix“ įkūrėja ir vadove. Beje, šios organizacijos projekto „Karo vaikai“ dėka ir Klaipėdos rajono savivaldybės pagalba keliasdešimt Rytų Ukrainos vaikų, vienaip ar kitaip nukentėjusių nuo karo padarinių, 2019 m. atostogavo Drevernos stovykloje.

Karas kerta skaudžiai

– Organizacijai „Asterix“ vadovaujate šešerius metus. Kaip įkūrėte šią organizaciją, kokia ji ir kaip plėtojosi jos veikla?

– „Asterix“ organizacija gimė 2015 metais. Pagalbos akcijas pradėjome nuo pat pirmųjų įvykių Rytų Ukrainoje dienų prieš šešerius metus. Teikėme pagalbą ir nukentėjusiems kariams, ir persikėlusiems asmenims, priverstiems bėgti nuo apšaudymų, sužeistiesiems, kurių kasdien būdavo vis daugiau. Tai, ką patyrėme, neleido sustoti, nes ne kartą matėme basus ir nuogus vaikus, pabėgusius nuo apšaudymų iš sugriautų namų, kurie kelias dienas vaikščiojo apsisiautę tik su apklotu, arba ‒ kai suaugę vyrai džiaugiasi su ašaromis gavę seną puodą, nes dabar turės kur gaminti maistą vaikams.

Pagalbos ieškojo vis daugiau nukentėjusių žmonių, ‒ ne tik pabėgusių iš zonų, kur vyko tiesioginiai karo veiksmai, bet ir iš tų vietovių, kur buvo ramiau, ‒ nes žmonės, netekę darbo, susidurdavo su daugeliu socialinių problemų. Tiek mūsų mieste ‒ Charkove, tiek regione yra vaikų, kurie apelsinų mato tik Naujiesiems metams, kurie prašo Kalėdų Senelio atnešti šokolado plytelę ar ledų.

Kai šalyje vyksta karas, labiausiai kenčia vaikai ir visuomenės ateitis. Jie turės atkurti, kas sunaikinta karo metu – ekonomiką, savo aplinką ir visą gyvenimą. Bet kaip jiems tai padaryti, jei neturime laiko išmokyti jų būti jautriais žmonėmis? Juk karas visada priverčia sielas suakmenėti.

Todėl iš pradžių mūsų tikslas buvo išmokyti vaikus tiesiog rūpintis, padėti vieni kitiems. Pasiūlėme Charkovo mokyklų gimnazistams padėti vaikams su negalia. Septyni vaikinai nusprendė tai išbandyti ir jiems puikiai sekėsi. Dabar jie yra studentai, moraliai suaugę ir labai išmintingi. Mes jais didžiuojamės.

Mūsų organizacija oficialiai įregistruota buvo 2016 m., ‒ nuo tada pradėjome dalyvauti tarptautiniuose projektuose.

Dabar turime 150 savanorių ‒ gimnazistų nuo 14 metų ir studentų, kurie visada ateis į pagalbą tiek vaikui, tiek senoliui, tiems, kuriems tikrai reikia pagalbos.

Mokėsi savanorystės ir optimizmo

– Kokius svarbiausius projektus įgyvendinote?

– Manau, kad visi projektai buvo labai svarbūs. Mes visada stebime rezultatus. Jei šis projektas vaikų gyvenimą keitė į gera, padėjo jam, tada jis ir yra labai svarbus.

Tačiau labiausiai įsiminė ilgalaikis projektas su Prancūzijos savanorių organizacija „Human'East“. Mes juos atradome, pasikvietėme ir mokėmės iš jų savanorystės. Jie ėjo į karščiausius taškus, patys identifikavo problemas, padėjo tiems, kam labiausiai reikėjo – ligoninėse, internatuose, kur buvo daug sužeistų ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai žmonių. Pirko reikalingiausius daiktus, – čiužinius, lovas tiems, kurie neturėjo kur miegoti, rūpinosi tais, kurie apskritai neturėjo kur prisiglausti.

Per JAV organizaciją „Coaches Across Continents“ nemažai mūsų vaikų išvažiavo į JAV, leido ten laiką sportuodami, žaisdami gatvės krepšinį, mokėsi įgūdžių, kaip ugdyti kantrybę, gyvenimo optimizmą per sportą.

Įsimintinas festivalis „Vienas už vieną“, kurį sumanė mūsų savanoriai, tuomet dar gimnazistai kartu su neįgaliais vaikais. Neįgalūs vaikai visiems parodė, kiek daug jie sugeba.

Žinoma, nepamirštamas projektas „Karo vaikai“ ir kelionė į Lietuvą 2019 m., kur su Klaipėdos rajono savivaldybės pagalba galėjome Drevernoje poilsiauti net dvi pamainas po 10 vaikų, vienaip ar kitaip nukentėjusių nuo karo ‒ kai kurie jų buvo netekę tėvų, kai kurie iš jų turėjo palikti karo zoną ir iki šiol gyvena persikėlę į kitas vietoves.

Padėjo patikėti gerumu

– Kaip gyvena karo negandos paliesti Drevernoje stovyklavusieji ir kiti vaikai šiuo metu?

– Ir dabar prisimename ir esame nuoširdžiai dėkingi Klaipėdos rajono savivaldybei už galimybę pabūti Lietuvoje, tokiame nuostabiame Jūsų krašte. Juolab kad daugelis gyvenime dar nebuvo matę jūros ir neskridę lėktuvu. Nauji įspūdžiai, nauja šalis, nuostabus tų žmonių, kurie mus priėmė, sielos gerumas labai padėjo jiems atsigauti. Kai vaikai atvyko į Lietuvą, pamatę tokį šiltą ir nuoširdų sutikimą, pradėjo klausinėti ‒ kodėl jie taip gerai su mumis elgiasi? Karas juos atpratino nuo tikėjimo žmogaus gerumu, padorumu ir nuoširdumu. Esame labai dėkingi Lietuvos ir būtent Klaipėdos rajono žmonėms už tai, kad padėjo iš naujo patikėti gerumu.

Visi, kuriems padeda „Asterix“ organizacija, vėliau patys tampa savanoriais ir bando padėti kitiems. Prisimindami save ir savo patirtis, jie ieško ir randa galimybių, kaip padėti tiems, kurie dabar jaučiasi blogai. Daugelis užauga, baigia mokyklą, pradeda studijuoti, tačiau visada palaiko ryšius su mumis. Kai jie jaučiasi blogai, vieniši ar turi problemų ‒ mes visada apie tai sužinome, ‒ kaip ir apie sėkmę ir pasiekimus. Iš tų vaikų, kurie buvo Lietuvoje, daugelis mokosi užsienio kalbų ir po studijų nori stoti į Europos universitetus – taip pat ir Lietuvos.

Vis dar yra aukų

– Kas dabar vyksta prie Ukrainos sienos su Rusija? Ar kovos tęsiasi? Ar būna aukų?

– Negalima sakyti, kad ten vyksta tikras karas. Bet kiekvieną dieną skaitau ESBO specialiosios stebėjimo misijos Ukrainoje pranešimus ir, remiantis misijos ataskaitomis, karo veiksmai tebevyksta. Paliaubos nuolat pažeidinėjamos. Nors kovų veiksmai ne tokie aktyvūs, vis dar yra aukų.

Pavyzdžiui, naujausioje ESBO misijos ataskaitoje skelbiama:

„Nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2021 m. sausio 3 d. vakaro SMM užfiksavo 145 paliaubų pažeidimus Donecko srityje ir 68 paliaubų pažeidimus Luhansko srityje.

Specialus ESBO padalinys nuo Europos Tarybos toliau stebėtos sritys aplink Luhanską, Zolotąją ir Petrovską. Sausio 1 d. užfiksuoti trys šūviai iš lengvųjų ginklų Petrovskio srityje.“

Jautrūs vaikų prašymai

– Neseniai lankėtės vienoje mokykloje su labdara vaikams ‒ ar tiesa, kad kai kuriose vietose situacija tokia, kad vaikai daug mėnesių nematė vaisių ar kitų skanėstų?

– Taip, deja, tai tiesa. Iš tiesų per 7 karo metus pajamos sumažėjo, išlaidos padidėjo. Daugelis neteko maitintojų. Lankėmės labdaros renginyje kaimo mokykloje netoli Luhansko. Vaikai nuostabūs, labai smalsūs, gerai mokosi, tačiau daugelis paprasčiausiai neturi galimybės nusipirkti dažų ir teptukų piešimui, susimokėti už muzikos pamokas, nusipirkti kamuolio ar rakečių. Rudenį kartu su demobilizuotais kariais padovanojome tinklų futbolo vartams ir kamuolių. Jie iškart pasiūlė surengti futbolo varžybas su vaikų ir suaugusiųjų komandomis. Laimėjo vaikai. Tada jiems buvo įrengti krepšinio stovai, padovanojome kamuolių. Dabar jie reguliariai treniruojasi. Bet bijau to momento, kai vėl prireiks futbolo ir krepšinio kamuolių, prisimenant, su kokiu sunkumu mes juos tada radome.

Sausio 11 dieną planuojame aplankyti vieną iš internatų, kuriame apie 200 vaikų. Ten pristatysime vaisių: obuolių, mandarinų, bananų, apelsinų, vynuogių. Tikrai žinau, kad kai kurie egzotinius vaisius matė tik paveikslėlyje. Laiškuose Kalėdų Seneliui yra prašymai atsiųsti ananasą, mangą, šokolado plytelę, albumą su pieštukais, kamuoliukų ir rakečių, ritinėlių ir pačiūžų, ausinių, kad galėtų mokytis ir netrukdyti namiškiams, planšetinių kompiuterių. Prašymai yra įvairūs, tačiau beveik visos raidės prasideda fraze: „Aš noriu ramybės ir sveikatos!“


 

  • Jei norite prisidėti prie pagalbos Ukrainai, jos kariams, kviečiame kreiptis į Jono Ohmano organizaciją „Mėlyna/Geltona“ (paramos koncertas numatomas ir per LRT). Jei norite padėti nukentėjusiems nuo karo vaikams, galite kreiptis į organizacijas, kurios organizuoja tokią pagalbą Ukrainoje. Viena iš jų – Angelikos Ibrahimovos vadovaujama „Asterix“.

Daiva BELIOKAITĖ

Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.


Taip pat skaitykite:

B. Markauskas: 2020-ieji. Geresni ar blogesni, bet įsimintini
Gargždų didžiausia Trispalvė – apgintos Laisvės garbei
Sausio 13-osios  30 metų –  30 kilometrų
„Buvau kaip kareivis, fotoaparato objektyvas – tarsi ginklas, fotojuostelės – mano kulkos“, –
Privačiuose darželiuose karantinas vienus išguldė, kitų nesustabdė
Karantino koridoriuje – šviesos ženklai:  sergančiųjų mažėja, vakcinacija įsibėgėja
„Amber-Arlangos“ tinklininkai apgynė LTF Didžiąją taurę
Vaiko dienotvarkė: kiek laiko leisti jam naudotis kompiuteriu?
Penktadieniais – sriuba vienišiems senoliams
Kviečiame dalyvauti Jaunimo veiklos skatinimo projektų konkurse
Greitas testas!  Pasitikrink, ar esi potencialus DAROM savanoris:
Kai pasninga...
LRT reporterė Jovita Gaižauskaitė: „Žurnalistika – žmonėms ir apie žmones“
Ateinančios galimybės – permainos versle
Savanoris: siekis padėti žmonėms įveikia baimę
Kai iš gyvenimo norisi daugiau
Polikarbonatiniai šiltnamiai: šiltnamių įvairovė bei polikarbonatinės dangos nauda
Skardinė stogo danga – tinkamas pasirinkimas daugeliu atvejų

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Ramybės deficitas

Lotynų kalboje žodis deficit reiškia…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook