Pomėgis
Entuziastingi dviratininkai mina pasisemti įspūdžių
Viruso greičiu plintanti ekologijos mada ne vieną jau privertė nuvalyti dulkes nuo rūsyje tūnojusio dviračio. Greita, sveika ir pigu – keletas pagrindinių kriterijų, skatinančių žmones automobilius iškeisti į dviratę transporto priemonę. Tačiau „PraBangos“ pašnekovai nesivaiko madų ir jau daugelį metų visur spėja mindami pedalus. „Gaila tik, kad pas mus nėra važiuoti tinkamų sąlygų. Ir kol neatsiras kritinė masė piliečių, norinčių važiuoti dviračiu, tol niekas nesiims rimtai spręsti problemos“, – drąsią ir, ko gero, it strėlė taiklią mintį išsakė pašnekovai.
Dviračiu – į Kiniją
Žadeikiškis Edvinas Kudrevičius dažniau mina užsienio, o ne Lietuvos dviračių takais. 26 metų vyras pasakoja, kad entuziazmas vis dažniau sėsti ant dviračio atsirado ne taip seniai – gal prieš trejetą metų. „Su draugų pora planavome vykti poilsiauti į Turkiją. Tačiau šiems atsisakius, kelionė taip ir „nuplaukė“. Naršydamas internete netikėtai puslapyje www.bicycle.lt aptikau informaciją apie organizuojamą kelionę po Europą. Taip ekspromtu ir nusprendžiau keliauti“, – pradžią nupasakojo Edvinas.
Tačiau peržvelgus kelionės maršrutą viskas pasirodo buvę kur kas rimčiau. E. Kudrevičius dviračiu pasiekė Ukrainą bei Rumuniją – išties ne kuklus tikslas. „Kelionė buvo labai vykusi: pamačiau nepakartojamų vietų, susipažinau su labai įdomiais žmonėmis. Antra, ta išvyka taip „užkabino“, kad dviračiu nusprendžiau keliauti kiekvienais metais“, – sakė jis. Per dieną keliautojams tekdavo įveikti vidutiniškai 80-100 km.
Antrųjų metų kelionė, pasak Edvino, buvo dar įspūdingesnė. Tarptautinė ekspedicija dviračiais „Iš Olimpijos į Pekiną“ buvo skirta pažymėti olimpiniams metams keliaujant Didžiuoju šilko keliu.
Su grupe jis aplankė Uzbekiją, Tadžikiją, Kirgiziją ir Kiniją. Pašnekovas apgailestavo, kad Kinijoje jam teko pabuvoti tik penkias dienas, tačiau įspūdžių parsivežė daugybę. Jis sako apie keliones galintis pasakoti nepailsdamas.
Šiemet važinėjo po Krymą
Neseniai E. Kudrevičius grįžo iš kelionės po Krymą. Žinoma, taip pat dviračiu. Šį kartą jis sako patekęs į labiau turistinę kelionę, nes numynė „tik“ 1000 km. Nors prisipažįsta kentęs ir sunkių dienų, pašnekovas nesigaili būtent tokiu būdu aplankęs didžiausias Krymo įžymybes. Senoviniai urvų miestai, vienuolynai ir tvirtovės, kopimai į Čatyr-Dag, Ai-Petri ir Aju-Dag – tai, ko negalima praleisti, kaip ir likti neišsimaudžius Didžiojo Krymo kanjono „Jaunystės vonioje“, neištyrinėjus olų, krioklių, nepaplaukiojus pakrančių laivais ir neparagavus garsiųjų vynų, šampanų ir konjakų. Visko dviračiais pasiekti negalima, tad teko ir pėsčiomis kojas pamankštinti.
Gal todėl Edvinas įsitikinęs, kad rengiant dviračių takų projektus visų pirma būtina atsižvelgti į kraštovaizdį. Anot jo, dviratininkai turėtų aplankyti kuo įdomesnius objektus – tiek kultūrinius, tiek gamtinius. Tačiau pačiam dažniausiai maršrutus tenka įveikti važiuojant paprastais keliais, o ne skirtais dviratininkams.
Paklaustas apie šio aktyvaus sporto naudą sveikatai, Edvinas pasigiria, kad po kiekvienos ilgesnės kelionės pavyksta numesti po 10 kilogramų. „Tik gaila, kad tiek kilogramai per žiemą sugrįžta. Tada ir už automobilio vairo praleidžiu kur kas daugiau laiko“, – juokėsi jis.
Kurortams pavydi takų
Rajono Savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyriaus vedėją Laimą Kaveckienę kolegos seniai pažįsta kaip aktyvią dviratininkę. „Nuvažiuoti 20 kilometrų man nieko nereiškia. Kad pajaustum krūvį, reikėtų įveikti bent 40“, – patikina pašnekovė.
L. Kaveckienė vardija, kad bene įdomiausios ir patogiausios kelionės būna važiuojant Lietuvos kurortinių miestelių dviračių takais. Jie čia įrengti nepriekaištingai, galima tik pavydėti. „Visada važiuodami į Karklę vežamės ir dviračius. Iš ten iki Palangos ir atgal aš važiuoju juo, o dukra – riedučiais“, – pasakoja L. Kaveckienė. Anot jos, visiems šeimos nariams jau įprasta minti pedalus nuo Smiltynės iki Juodkrantės ar nuo pastarosios iki Nidos ir atgal. „Tuo pačiu jauti ir malonumą, ir gali grožėtis gamta bei palaikyti fizinę formą. Pamenu, kai vaikai dar buvo maži, iš Gargždų dviračiais nuvažiuodavome iki Juodkrantės“, – sakė Neringoje užaugusi L. Kaveckienė.
Ji pridūrė, kad važiuodama dviračiu kaskart pamato vis kažką naujo. Gaila, kad vis dažniau ten, kur miškai ir tikrai grynas oras, puikuojasi užrašai „Privati valda“. Tad taip ir įprastus bei patogius maršrutus tenka keisti.
Mindama pedalus pamiršta rūpesčius
L. Kaveckienė, kai tik palankios sąlygos, į darbą taip pat mina dviračiu. Nors iki namų ir pėsčiomis vos 15 minučių kelio, ji sako taip sugebanti atsiriboti nuo darbinių rūpesčių.
„Džiaugiuosi, kad atsirado daugiau kolegų, į darbą taip pat atvykstančių dviračiais, dabar smagiau“, – šypsosi L. Kaveckienė. „Pasižiūrėkite, kaip žmonės važiuoja į darbą arba iš darbo – po vieną mašinoje ir dar Gargžduose, kur ir taip ateiti truktų gal keletą minučių. Koks čia patogumas grūstis ir stoviniuoti? Taip ir dviratininkams sudaroma nepatogumų, nes pristojančias mašinas reikia aplenkti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ji apgailestavo, kad Gargžduose važiuoti dviračiu yra labai nesaugu. „Dviratininkas mūsų laikais nėra eismo dalyvis, tokia jau mūsų automobilių vairuotojų kultūra. Dažnai išvažiavusi į Kretingos plentą stebiuosi, kokie netolerantiški žmonės. Todėl šį pomėgį tikrai sunku vystyti“, – sakė L. Kaveckienė.
Ji priminė, kad Olandijoje ar Švedijoje net aukšto rango pareigūnai į darbą atvyksta dviračiu, ir tai priklauso nuo valstybės deklaruojamos politikos.
Aplanko gražiausias vietas
Gargždiškius Rimantą ir Audronę Balsius pažįstami sutinka tik skuodžiančius dviračiais. Laisvalaikiu aktyvų sportą mėgstanti šeima juokauja šitaip jau bene dvidešimtmetį švarinanti Gargždų orą. Ir nėra čia ko prie prekybos centrų grūstis su automobiliais – prekės puikiausiai vėžinamos dviračiu.
Šeimos jaunėlis devynmetis Gustas nuo mažumės buvo pripratęs sėdėti ant tėčio dviračio specialiai jam pritaisytos sėdynės. Dabar visose kelionėse Gustas manevruoja pats. „Gal kai kurias vietas lankydami mes ir kartojamės, tačiau sūnus viską mato pirmą kartą, todėl visada smagu važiuoti“, – patikino Audronė.
Vieni iš labiausiai mėgstamų šeimos maršrutų – aplankyti Aukštaitiją ar Dzūkiją. Didįjį atstumą įveikę automobiliu po minėtas apylinkes jie jau leidžiasi dviračiais. Būtent iš kelionės po Dzūkiją Balsiai neseniai ir grįžo. „Šį kartą buvome išsinuomoję aukštos klasės dviračius, kad būtų patogu važiuoti – mažiau mini, daugiau rieda. Na, o kasdienai užtenka paprastesnio, miesto dviratuko, bet visada pirmumą teikiame kokybei“, – sakė pašnekovė.
Važiuoti 20 km palei Nemuną, pasivažinėti po Rumšiškes ir kone kasmet lenkti Kupiškį – Balsiams pats malonumas. Na, o sodas, kapinės ar karjerai – kasdieniai objektai, pasiekiami dviračiu.
„Žinoma, aplinkiniai mus labai palaiko, kad propaguojame dviračių sportą. Tačiau patys gargždiškiai šiuo klausimu labai vangūs, nes nėra tvarkingų dviračių takų, tad ir važinėti nesaugu“, – įsitikinusi A. Balsienė.
„Užsienyje važinėtis dar neteko, bet mes ir Lietuvą labai mylime. Dviračiais važiuojame į Platelius, o rugpjūtį dar tikimės nuvykti į Nidą ir Juodkrantę“, – prasitarė A. Balsienė. Anot jos, trasos puikiai sutvarkytos Druskininkuose, Panemunėje, Palangoje, kur vykdami pas draugus niekada nepamiršta dviračių.
Jolanta VENSKUTĖ