Pokyčiai po pokyčių
Oi, įsišėlo valdantysis jaunimas. Pakeitimai, įstatymai, naujovės, taškomasi lyg seilėm į visas puses, be atvangos. Kas nepritaria tokiems skubos darbams ar jų turiniui, tiems yra ir specialūs pavadinimai – homofobai, buvusių valdžių ar laiko traumuoti atsilikėliai, komunistinio raugo saugyklos. Seniems (čia jau gal nuo kokių 60) tai išvis nieko nereikia. Tokiems net galimybių pasas, pasirodo, nereikalingas. Kam jį rodys? Juk bažnyčioje neprašo. O daugiau, išeitų, nėra ko ir painiotis jaunimui po kojų, aktyviam gyvenimo judėjimui trukdyti. Atrodo, jog taip šiuo metu dalies valdančiųjų suprantama laisvė.
Greičiausiai trumpalaikis šis abejotinos laisvės šuoras, kurio pagrindinis siekis – išlaisvinti visus buvusius tabu. Tačiau kol kas jis yra ir niekur dingti nesiruošia. Štai dailiai besišypsanti mergina iš Seimo keistu vardu ir pavarde (pasirodo, pati save taip pervadino) per TV patraukliai aiškina, jog narkotikai jaunimui tiesiog būtini, kaip vaistas. Niekaip be jų. Būtinai jų reikia vakarėliuose, kituose pasilinksminimuose, būnant su draugais (dar gerai, kad pamokų ir paskaitų nepaminėjo). Ir kalba pašnekovė apie narkotikus lyg apie kokius saldainiukus vaikams, linksmai, žaismingai. Oponentas piktinasi, laidos vedėjas vis labiau glumsta, o ji lyg niekur nieko pateikia beveik instrukciją, kaip ir kokius narkotikus geriausiai vartoti. Pasirodo, jog tomis temomis ji dažnai rašo feisbuke ir taip „šviečia“ mūsų jaunimą. Ne tik šviečia, tiesiog kviečia prisijungti ir papildyti vartotojų gretas. Klausantis net žadą atima, kas čia darosi. Skatinama vartoti narkotikus? Čia toks gėris peršamas mūsų vaikams ir anūkams? Kokia čia būtinybė? Esą ir dabar didelė jaunimo dalis vartoja. Bet argi gerai? Ar tai argumentas? Kaip ir siekis panaikinti alkoholio apribojimus. Kam jis naudingas? Galima pamanyti, jog senosios kartos naikinimui. Kadangi senoji karta narkotikais nesidomi, dar vartoja alkoholį, retkarčiais net patys sugeba degtinukės išsivirti, tad ir tegul geria. O pasaulis priklauso jauniems. Nėra čia vietos senukams. Argi ne taip atrodo dabartiniai pokyčiai?
Sunku pritarti ir sklandančiai minčiai, jog į Seimą galima rinkti nuo 21-erių. Įsivaizduokim, aštuoniolikos baigia vidurinę, kažkur įstoja, gal patarnauja ar pasavanoriauja ir jau gali į Seimą, kitaip tariant, įstatymų leisti. Išeitų, jeigu paantramečiausi kurioj klasėj, tai į Seimą gali pretenduoti tiesiai iš mokyklos suolo. Juokinga, bet nieko nauja. Dargi anuo gūdžiu lenininiu laiku skelbta, jog kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Dabar vos ne kiekvienas jaunuolis įsivaizduoja tiesiog gimęs vadovauti – nereikia nei išsilavinimo, nei patirties, lyg tai būtų prigimtiniai dalykai. O kai ekranuose išvysti tokius valdytojus, direktorius, bankininkus, barzdų pridengtais vaikų veideliais, vograujančius apie pasaulinę ekonomiką ar valstybės valdymo mechanizmą, tai supranti, kad gero čia nelauk. Daugeliu atvejų taip ir nutinka.
O kaip čia nutiko, kad ėmė ir susikūrė dvi Lietuvos? Viena – turtinga, vartotojiška, arogantiškai žvelgianti į visus, kurių gyvenimas taip nepamalonino, antroji – kukli, pagal galimybes gyvenanti, aferose ir pinigų dalybose nedalyvaujanti, naiviai tikinti, jog valdžia gali jais pasirūpinti, tik vis ne tuos išrenkam. Pirmoji nesprendžia moralinių klausimų ir nekamuoja savo sąžinės, antroji vis dar tiki teisingumu ir dešimčia Dievo įsakymų. Pirmoji daugiausia telkiasi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, antroji – provincijos, mažų miestelių gyventojai. Takoskyra tarp šių dviejų Lietuvų vis gilėja ir dažnai jos nesusišneka, negirdi viena kitos. Paskutiniai įvykiai tai labai aiškiai pademonstravo. Vieni traukė į Vilnių gelbėti šeimų, kiti pylė ant jų tokį purvą, kad tik šie atrodytų lyg visiški nesusipratėliai, kuriems alaus butelis – vienintelė šventė. Elitinės mokyklos, brangiai apmokamos studijos, tėvų sukurti verslai, perdėtas žavėjimasis užsienio gyvenimu ir jo propaguojamų laisvių mėgdžiojimas šią takoskyrą plečia toliau. Gal net ne takoskyrą, o tarsi atsivėrusią visuomenėje smegduobę.
Kai minimi pokyčiai, tai vis laukiama ir tikimasi, kad jie į gera, į pažangą, į kažką šviesesnio, teisingesnio. Deja, kol kas tai neretai nuskamba kaip grėsmė, kaip dar vienas niekur nevedantis žmonių kantrybės išbandymas. O kadangi dabartinių politikų kalboje žodis „pokyčiai“ itin populiarus, tad kandūs žurnalistai vieną ministrę tiesiog taip ir tituluoja „pokyčiai po pokyčių“. Mat ji kone kiekviename sakinyje vis šitai mini. Tik kad tie pokyčiai būtų priimti ir priimtini, derėtų nepamiršti išmintingo liaudies patarimo: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk.“
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
