Poetas A. Jonynas kūrybos pavojumi vadina pripažinimą
„Tarptautinio poezijos pavasario 2016“ išvakarėse leistis į pokalbį su nusipelniusiu lietuvių poetu ir vertėju Antanu A. Jonynu – simboliškai prasminga. Jau penkerius metus A. A. Jonynas yra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, taigi ir kolegų interesų gynėjas. Šios pareigos neretai išblaško kūrybos mūzas, taigi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir 11 poezijos rinkinių autorius bent jau kol kas vardan kolegų aukoja plunksnos teikiamus malonumus. Autorius vienareikšmiškai netiki, kad technologijos kada nors galėtų nukonkuruoti knygas ar juolab žmonių polėkį eiliuoti išgyvenimus: „Knyga yra fenomenalus žmonijos išradimas. Jeigu televizija nesugebėjo nukonkuruoti kino, jokia elektronika nenukonkuruos knygos.“
Poeziją prilygina kelionei
– Jūsų kūryba nominuota ne viena svarbia literatūrine premija, esate Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Ar kūrėjui svarbus kūrybos įvertinimas atitinkamais titulais?
– Bet kokį darbą dirbančiam žmogui įvertinimas yra svarbus. Laimingas žmogus, kuris dirba darbą vien savo malonumui, bet ir jis nori išgirsti kitų nuomonę, sulaukti vertinimo iš šono. Rašymas man savaime įdomus darbas, bet jei juo nepasidalini su kitais ir nejauti, kad kažkam esi reikalingas, išsipildymo džiaugsmo ir pilnatvės nepatiri. Bet koks įvertinimas – ar premija, ar žmogaus, kuris man svarbus ir kurį gerbiu, pagyrimas – malonus. Publikuodamas kūrinį tarsi eini į žmones ir kvieti pažiūrėti, ką padarei.
– Esate kažkada prasitaręs, kad „kūryba atsiranda ne tik iš betarpiškų patirčių. Vaikystėje skaitytos knygos lygiai tiek pat realios, kaip ir vakar sutikti žmonės“. Kada pradėjote pats domėtis poezija? Ar mokytojai skatino rašyti, dalyvauti literatūriniame gyvenime?
– Augau literatų šeimoje: tėvas buvo rašytojas, mama – filologė, redaktorė. Knygos aplinka man buvo visiškai natūrali, nors paauglystėje poezija nesidomėjau ir apie rašymą negalvojau. Jaučiau interesą gamtos mokslams, bet kažkuriuo momentu, baigiant mokyklą, bręstantis protas ir jaunystės išgyvenimai paskatino rašyti, aišku, eilėraščius. Pirmojo eilėraščio nepamenu ir negaliu pasakyti, nei apie ką jis buvo, nei kur dingo. Ankstyviausios mano kūrybos, dėkui Dievui, niekas nematė – iki to laiko, kai pradėjau ją rodyti kitiems, prirašiau begalę grafomaniškų posmų. Pirmieji labiau verti dėmesio tekstai, kuriais jau norėjosi pasidalinti su kitais, parašyti studijuojant universitete.
Kokiu būdu nuotykiai, įvykiai, jausmai ir kiti patyrimai pavirsta tekstais, negaliu pasakyti. Visa tai „išplaukia“ tau visai nelaukiant. Kalba pati pagimdo prisiminimus, struktūrizuojasi į prasmingus elementus. Rašymas – kaip kelionė. Į ją leidęsis niekada nežinai, ką atrasi.
Lyriškų poetų stereotipai – klaidingi
– Net tie, kurie visiškai nesidomi poezija, ne kartą yra girdėję prieš porą dešimtmečių avangardiškai nuskambėjusią dainą „Kalėdinė eglutė“. Gal eilėraščio virtimas populiaria daina irgi yra kelias į skaitytojų širdis?
– Žinoma, muzika, daina visada palengvina kelią į populiarumą. Eilėraštis „Kalėdinė eglutė“ buvo išspausdintas mano antrojoje knygoje. Kompozitorius R. Giedraitis jį atrado – nei aš specialiai rašiau, nei įsivaizdavau, kad šis kūrinys gali būti dainuojamas. Taigi tekstas man populiarumo pridėjo, bet atsirado ne specialiai. Populiarumas puikus, bet ir pavojingas dalykas, išsaugoti blaivų požiūrį į save ir juokingai nesusireikšminti ne taip jau paprasta. Blogai, jei pradedi taikytis prie savęs tokio, kokį tave atpažįsta skaitytojas, imi pataikauti ir vienodėti. Ir blogai, jei rašytojas rašo tik todėl, kad įsivaizduoja, jog privalo rašyti, nes yra rašytojas ir kiekvienas jo parašytas žodis jau savaime turi vertę.
– Skaitytojams poetiška siela asocijuojasi su jautrumu ir kūrybiškumu. Dažnai poetai įsivaizduojami išsiblaškę, tarsi ne šios žemės paukščiai. O Jūs telpate į šių stereotipų rėmus?
– Tai stereotipas, ir kaip kiekvienas stereotipas yra klaidingas. Poetai – lygiai tokie pat žmonės ir, beje, net labai įvairūs. Yra labai racionalių, bet yra ir visiškai bohemiškų, atsipalaidavusių, yra nesitaikstančių, yra mokančių labai konjuktūriškai prisitaikyti, yra tarp jų ir mokslininkų, ir verslininkų. O jų kūrinių kokybė visiškai nepriklauso nei nuo charakterio ir temperamento, nei nuo mąstymo struktūros, nei nuo išsilavinimo pobūdžio. Lemia visai kiti talento dėmenys. Kalbant apie mane, nesu, matyt, itin racionalios prigimties. Nors, antra vertus, kai kurios mano savybės mane mažiau pažįstantiesiems būna netikėtos. Tarkime, mėgstu vairuoti, tiksliai ir greitai, arba, tarkim, patinka improvizuoti virtuvėje. Mokykloje taip pat būta įvairių epizodų: buvau ir labai blogas mokinys, ir matematikos olimpiadose dalyvauta.
– Poezija, vertimai – Jūsų kūrybos erdvė, tačiau vadovavimas Lietuvos rašytojų sąjungai uždeda prievoles organizuoti, telkti, užsiimti net ūkine veikla. Ar lengva kūrybą derinti su biurokratiškomis pareigomis?
– Šiuo metu Sąjunga vienija 367 narius – daugiau nei metuose dienų, taigi juokauju, kad kasdienai turime po rašytoją. Būti valdininku ir rašytoju – sunkiai suderinama. Vadovavimas kūrybinei organizacijai atima daug energijos. Visokia organizacinė, lobistinė veikla, ūkiniai reikalai, posėdžiai ir komisijos, bendravimas su politikais. Kūrybinių problemų sprendžiam ne tiek ir daug. Daugiau rūpintis tenka socialiniais, profesiniais klausimais – dėl kūrėjų statuso, socialinio vaidmens ir pan. Turime savo spaudą, leidyklą, leidinius, poilsio namus Nidoje, prabangius ir brangiai kainuojančius rūmus Vilniuje. Visu tuo reikia pasirūpinti.
Technologijos knygos nenugalės
– Moderniųjų technologijų amžius, skubanti gyventi ir veikti naujoji karta. Humanitariniai mokslai sulaukia kritikos kaip nekuriantys pridėtinės vertės. Karaliauja technokratija. Ar tokiame pasaulyje yra ateitis kuriantiesiems?
– Vien gamtamokslinis ar technologinis išsilavinimas be humanitarinių pagrindų labai skurdina ir asmenybę, ir visuomenę. Humanitarika moko buvimo visuomenėje, bendravimo su žmonėmis ir, beje, valstybei kuria pridėtinę vertę. Gi menai yra tapę didžiulėmis industrijomis. Jei nebūtų rašytojų ar vertėjų, ką veiktų knygų leidėjai, spaustuvininkai, knygynai, bibliotekos? Rašytojai duoda darbo daugybei žmonių. Taigi mūsų vertė labai apčiuopiama ir konkreti.
– Ar, lyginant su Jūsų jaunyste, toji industrija šių laikų poetams – palankesnė?
– Kiekvienas laikas turi savų sunkumų. Šiais laikais kiekvienas rėmėją susiradęs eilėraščių rašėjas gali išleisti knygą, taip pat skelbti kūrinius internete. Prieš 50 metų patekti į viešumą buvo daug sunkiau. Bet vėlgi – jei anuomet „prasimušei“, beveik tikrai būdavai pastebėtas. Dabar daug sunkiau, nes būti pastebėtam tarp tos gausybės kartais vien saviraiška, o ne tikra literatūra užsiimančių autorių – jau sunku.
– Šiuolaikinė visuomenė jau keletą metų leidyklas varo į neviltį – statistika byloja, kad skaitančiųjų tendencingai mažėja. Kokią matote knygos ir ateities poetų ateitį?
– Prieš keletą metų tikrai buvo sukilęs leidėjų ir rašytojų nerimas, nes atsirado elektroniniai leidiniai ir imta manyti, kad spausdintinės knygos laikai eina į pabaigą. Bet dabar pasaulio statistika rodo, kad elektroninių knygų leidyba ima mažėti, o spausdintinių lieka stabili. Taigi nemanau, kad knygai gresia greita mirtis.
Nauja poetų karta noriu pasidžiaugti – turime daug šaunių. Bet kartais, nužvelgus bendrą vaizdą, ima rodytis, kad jauni poetai kalba gana vienodai. Kodėl? Nes, manau, mažai skaitoma kitų poezijos, ne vien lietuvių, bet apskritai pasaulinės, modernios ir klasikinės. Išsakyti vien savo patirtį ir būsenas svarbu, bet formos prasme – neužtenka. Kad rastum asmeninę formą, reikia matyti pasaulinės poezijos erdvę. Menkas gilinimasis į poezijos istoriją suvienodina tekstus. Toks mano palinkėjimas jauniesiems poetams.
POKALBIS
– O aš tikiu tikėjimo tyla
tada kai ji neturi jokio tikslo
– labai gili mieloji ta taurė
kurią išgėrę mes vis tiek
nesusitiksim
– sakai nėra net to kas jau yra?
– sakau kad to kas jau yra nebūna
danguj išblėsta Venera o kūną
išprievartauja tavo meilė ir dora
– ir nebijai mirties? – turbūt bijau
ne tiek mirties bet to kad
nebebūsiu
per šitiek metų aš tavęs
neįgijau
– o tu toliau sapnuok galbūt pabusi
– mus supa tai ko mums visai nereikia
– nereikia… tai ramiai miegoki vaike
VIENATVĖ
Tvenkinio pakraščiu bėga
didelis mėlynas šuo
viršuje spinduliuojanti upė
blyksi perskeltas mėnesio irklas
kai tyliai iriuos
veik neliesdamas svyrančių gluosnio šakų
tie atodūsiai beviltiškai
šiugždančių nendrių
šuo užbėga ant kalno
pražioja nasrus
ir nulaižo nuo skliauto
žvaigždynus
kai pasilenkiu vandenį semti
dar dvi žvaigždės sublykčioja valties dugne
į mane išsigandusi žvelgia
varlė
Jonynas, Antanas A. Lapkričio atkrytis: Eilėraščiai. – Vilnius:
Tyto alba, 2003.
***
Šiandien
šventieji yra jau išmirę
šiandien jų karstai
rūpestingai sunumeruoti
jie tvarkingai išmirė mūsų šventieji
mes jau galime juos surūšiuoti
jie jau tapo mūsų sielos
inventorium
glebiais savo pirštais
mes išplėšom šventuosius iš kalendorių
IMPERATYVAS
Nukalti saulę
kad regėtum
savo kūrinio menkystę
apšviest jį taip
kad akintų
žiūrėti ir suvokti
kaip suklysta
ir
tobulinti tai
ko nekenti
Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
***
Pabėgti nuo susitarimų
kalbėtis be atminties
surinkti žodžius
į varganą saują
pilną lukštų ir kevalų
išmokyti patyrimų
versti žodyno puslapius
matuoti žemes
akimis ir liniuotėmis
tapti turtingu
išmokt klasikinės vergovės
nužiesti puodą
iš kurio negalėtum ištraukti
savo galvos
LAIVAS
Baltas laivas perkrautas
svetimais gyvenimais
pamažu tolsta nuo kranto
niekas jiems atsisveikindamas nepamoja
net sustingę vėjo malūnų sparnai
niekas jiems nepasako sudie
abejingai tyli bažnyčių varpai
neužfiksuoti atsiminimai
susilieja tarpusavy
nežinia kieno jie iš kurio
gyvenimo vėl atsišaukę
karštas vėjas nuo smilkinių
laižo ilgesio druską
mano meile žinau kad ir tu
čia esi
jaučiu tavo gyvenimo
dvelksmą
silpną tylų labai
nes ir jį nualsuoja
svetimų gyvenimų plaučiai
Jonynas, Antanas A . Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Kalbėjosi Jolanta VENSKUTĖ
Vytauto BUTKAUS nuotr.
