Perkūnas užkulisiuose
Gaila, šiemet dėl ligos negalėjau dalyvauti Gargždų miesto gimtadienio šventėje. Nors per savo gyvenimą nesu nė vienos praleidusi. Dėmesys savo miestui, savo miesto įvykiams man yra ne pareiga, tai tiesiog įaugę į kraują. Todėl kartu su „Banga“ palaikau visas iniciatyvas, kurios gražina, garsina, pakylėja mūsų miestą į aukštesnį nei provincijos lygmenį.
Po Gargždų miesto gimtadienio renginių dvi Kultūros centrų direktorės ir viena Kultūros skyriaus darbuotoja kitų Kultūros centrų vadovų akivaizdoje nuo mero gavo karčiųjų pipirų dozę. Kas už ankstesnes „nuodėmes“, kas už naujausias. Trims žado netekusioms darbuotojoms pasiūlyti net balti lapai – susipraskite pačios pareiškimus atleisti iš darbo parašyti. Kažkas tuoj pat parašė, bet vėliau atsiėmė, kažkas grįždamas į savo kabinetą „po pirties“ per ašaras kelio nematė.
Šio audringo pasitarimo detalės neskelbiamos Savivaldybės tinklapyje. Bet minėtas įvykis su priedėliu „tik niekam nesakyk“ guviai aptarinėjamas kultūros visuomenės užkulisiuose. Pirmiausia pokalbiuose abejojama, ar tai teisėta? Juk teisinės esą prasižengusių darbuotojų atleidimo iš darbo peripetijos turėtų būti Savivaldybės Juridinio skyriaus prerogatyva. Bet ar skyriaus vedėjas iš viso apie tą situaciją žino? Ar dar tebegyvena komandiruotės į užsienį įspūdžiais, apie kuriuos liežuvaujama Savivaldybės koridoriuose?
Neketinu komentuoti tikriausiai ant karštųjų trims esą prasižengusioms darbuotojoms surengto ešafoto detalių. Jei taip pratrūko, tai, matyt, ir merui pagaliau „dantis apsėmė“. Ne pirmą kartą visokie nemalonūs nesusipratimai dėl renginių organizavimo ar švenčių scenarijų varijuoja.
Kad kultūros baruose mūsų rajone yra drumzlių, kad kultūros srityje dirba ne tik itin pasišventusių (jų ir gailiausia!), bet ir itin susireikšminusių, apsiskelbusių save profesionalais, žmonių, kuriems kitų nuomonė – tai žemas lygis – akivaizdu. Tačiau aptarinėdami „baltų lapų“ akciją žmonės kalba, kad pūlinys pjaunamas ne toje vietoje. Tikrieji nesusipratimų „režisieriai“ esą lieka užnugaryje.
Aš labai gerai suprantu, kas yra kūrybinė laisvė, žinoma, kultūros darbuotojai turi į ją teisę, turi teisę nepataikauti politikams. Tačiau masiniai renginiai nėra menas – kad ir ką bekalbėtume, o scenarijus nėra Šventas raštas, kurio neįmanoma keisti čia ir dabar. Gebėjimas persiorientuoti pasikeitus aplinkybėms – tai ir būtų vienas iš kultūros darbuotojų profesionalumo bruožų. Ypač vietos bendruomenėse. Čia visada turi rastis vietos šiltam žodžiui, nuoširdžiai bendrystei, pagarbai svečiams.
Tikrai nesuprantu kuriamų scenarijų pozicijos „už kadro“ palikti ankstesnius Garbės piliečius. Nesuprantu, kaip šalia gatvės galima surengti Garbės piliečio regalijų įteikimo ceremoniją. Nė žodelio netarstelėti apie į šventę atėjusius, net iš sostinės atvažiavusius Garbės piliečius. Pagaliau nesusivokti bent jau juos pasodinti, o juk daugelis iš jų – garbaus amžiaus.
Man nesuprantama ir vienos valandos šlovė. Garbės piliečiui surengiama pompastiška ceremonija, o paskui tas vardas nugrimzta užmarštin. Na, yra žinios Savivaldybės tinklalapyje, bibliotekoje – portretų galerija. Bet gi tai tik formalumas, o mes neturime ilgalaikės Garbės piliečio pozicijos stiprinimo nuostatos. Juk šie žmonės turėtų būti nuolat mūsų akiratyje kaip pilietiškumo, pasišventimo savo tikslui, beatodairiško tarnavimo Tėvynei pavyzdžiai. Jie turėtų būti kviečiami į iškilmingus renginius, diskusijas mokyklose ir pan. Bet iš tikrųjų po ceremonijos jų vardus užneša dulkės – niekam jie nebeįdomūs.
Prisipažinsiu, man du kartus buvo siūlytas Garbės pilietės titulas. Padėkojusi už dėmesį abu kartus kategoriškai atsisakiau. Manau, kad tokiam įvertinimui reikia sukaupti ypatingų nuopelnų, reikia turėti asmenybės charizmą. Garbės piliečių sąrašas turi būti labai išgrynintas.
Taigi, dunda perkūnas iš giedro dangaus kultūros užkulisiuose. Bet iš didelio debesies kartais mažas lietus tebūna.
