Paveldas

Grafų Volmerių genealogija ir jos įtaka Vėžaičiams

Šiemet Lietuvoje 16-ąjį kartą rengiamos Europos paveldo dienos yra skirtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarų tyrinėjimui ir jų raidos pristatymui šiuolaikinei visuomenei. Didikų dvarai, kelis šimtmečius buvę ir bendruomenės socialinių santykių bei kultūrinių ryšių centrais, reguliavo krašto valdymo sistemą, ūkinę veiklą ir europinės kultūros plėtrą. Apie didikų luomo reikšmę ir įtaką klojant valstybės pagrindus dabar byloja išlikę dvarų statiniai, parkai ir žmonių prisiminimai.

Dvarų palikimas apleistas

Praėjusį šeštadienį buvome pakviesti į Vėžaičius susipažinti su grafų Volmerių dinastija ir jų įtaka miestelio raidai. Kultūros centro, įsikūrusio buvusiose neogotikinėse dvaro arklidėse, fojė pasitiko Gargždų krašto muziejaus parengta kilnojamoji paroda, kuri supažindina su šios didikų šeimos keturių kartų genealogijos medžiu.

Vienas žymiausių Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojų muziejininkas Paulius Galaunė yra sakęs: „Klysta tie, kas lietuvišką kultūrą laiko tik tą, kuri atsiradusi sodžiuje, pamiršdami dvarų pasaulį.“ Deja, kelis šimtmečius puoselėti dvarai Lietuvoje galutinai sužlugo praėjusiame amžiuje, kilus karams, revoliucijoms, praėjus okupacijoms ir žemės reformai. Kaip kitur, taip ir dvaruose viskas buvo naikinama neatsižvelgiant į čia sukauptą vertingą istorinį palikimą. Dabar tik vienas kitas išlikęs buvusių dvarų statinys, retas architektūros ansamblis pritaikyti muziejui, meno centrui, mokslo ar mokymo įstaigai.

Pradėdama pranešimą apie Vėžaičių didikų Volmerių dinastiją ir jos įtaką šio krašto raidai, istorikė Janina Valančiūtė apgailestavo, jog buvę Žemaitijos dvarai dabar yra labiausiai apleista paveldo dalis. Vienas šios dinastijos atstovų grafas de Polenta Kazimieras Volmeris (1720 m. – ?) buvo itin reikšmingas asmuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jo nuopelnai atsispindi dinastijos herbe, kurį senieji vėžaitiškiai dar yra matę ir prie dvaro arklidžių. Jo palikuonys, valdę didelius plotus žemės, kaip liudija archyviniai dokumentai, pasižymėjo ir žiauriu elgesiu su baudžiauninkais bei laisvaisiais valstiečiais, ir neabejingumu šio krašto kultūrinei bei dvasinei raidai. Paskutinysis Vėžaičius, deja, nesėkmingai valdęs grafas Vaclovas Volmeris, jį pažinojusiųjų pasakojimais, buvęs orus, malonus, geros širdies žmogus.

Kas išniekinta, įamžinti

Volmeriai pastatė Vėžaičių bažnyčią, dvaro sodybą su ūkiniais pastatais, įspūdingais vakariniais ir rytiniais vartais, Skinijos slėnyje įrengė modernų parką, terasas, gėlynus (išlikusios nuotraukos saugomos Telšių „Alkos“ muziejuje). Parke garbioje vietoje buvusi neogotikinė Volmerių koplyčia-mauzoliejus, vadinama „grabulka“, kurioje buvo laidojami grafai ir jų šeimų nariai, sovietmečiu buvo išniekinta ir galutinai sunaikinta. Šių eilučių autorės žiniomis, viena iš grafų Volmerių dinastijos palikuonių, šiuo metu Vilniuje gyvenanti Stanislava Jūratė Volmerytė-Valaitienė, atvykusi į Vėžaičius, susirado geradarius, kurie, surinkę prie šios koplyčios išmėtytus žmonių kaulus, palaidojo juos Vėžaičių kapinėse. Jos rūpesčiu dabar toje vietoje rymo paprastas lauko akmuo su plokštėje iškaltais žodžiais: „Čia guli grafų Volmerių palaikai iš nugriautos Vėžaičių dvaro koplyčios.“ S. J. Volmerytė-Valaitienė kapą kasmet aplanko, turi sukaupusi nemažai nuotraukų ir dokumentų iš Volmerių dinastijos istorijos.

Šia proga kalbėdama istorikė Janina Valančiūtė išreiškė mintį, jog galbūt reikėtų pagalvoti apie monumentalesnį Volmerių atminimo įamžinimą – nemažai gero Vėžaičiams ši dinastija yra padariusi ir prie jų plėtros prisidėjusi. Tokia vieta, jos manymu, galėtų būti „grabulkos“ – koplyčios buvę pamatai.

Vėžaičių šventovė

Vėžaičių šv. Kazimiero Išpažinėjo bažnyčia yra laikoma seniausia ir gražiausia iš šio šventojo vardu pavadintų Lietuvoje, dabar ji atlieka jaunimo šventovės misiją. Gargždų dekanato dekanas kanauninkas Jonas Paulauskas priminė, jog sunkiausiais tikintiesiems laikotarpiais ši bažnyčia visada buvo dvasinė paguoda žmonėms. Grafas de Polenta Kazimieras Volmeris medinę liaudiškų architektūros formų bažnyčią pastatė 1784 metais minint šv. Kazimiero šventuoju paskelbimo 300-ąsias metines. 1804 m. bažnyčioje pastatyti vargonai, o 1816 m. – į medinę varpinę įkeltas lietas žalvarinis varpas. Grafas Leonardas Volmeris bažnyčią išdekoravo, vyskupai Motiejus Valančius ir Merkelis Giedraitis pašventino altorius – jų bažnyčioje penki. Čia taip pat yra lankęsi Žemaičių vyskupai Antanas Baranauskas, Pranciškus Kerevičius, Justinas Staugaitis, popiežiaus apaštaliniai pasiuntiniai. Vėžaičių bažnyčia labai rūpinasi dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta. Atnaujintoje ir išpuoštoje bažnyčioje kasmet rengiamos katalikiškojo jaunimo šventės.

Būtina priminti, jog ir šios bažnyčios neaplenkė sovietų siautėjimai. 1963 metais atvykę pareigūnai pareikalavo išimti iš centrinio altoriaus šv. Kazimiero paveikslą, tiesiog jį išlupo. Apie tuos metus sunaikinta ir Volmerių koplyčia-mauzoliejus.

Šeštadienį po bažnyčios skliautais skambėjo baroko epochos kompozitorių kūriniai. Čia koncertavo senosios muzikos ansamblis „Ventus maris“.

Svarbu žinoti savo šaknis

Lietuvos valstybės istorijos archyvo Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vyriausioji archyvarė Rūta Šrubėnienė, buvusi Liutikaitė, padovanojo Vėžaičių kultūros centrui paveikslą su įrėminta Volmerių genealogija.

Susirinkusiesiems ji pasakojo apie Lietuvos gyventojų susidomėjimą šeimos genealogija. Susikūrė ir genealogų draugija. Genealogijos kursą pasiūlyta įtraukti į mokyklų programas. Į archyvą kreipiasi daug žmonių, ieškančių savo giminės istorinių šaknų, nesvarbu, kokia ta giminė būtų – valstietiška ar bajoriška, nes tokios paieškos tampa ne tik pomėgiu, bet ir vertybe. Nepriklausomoje Lietuvoje archyvai yra visiems prieinami (sovietmečiu bajorystės dokumentai bei kiti asmeniniai duomenys buvo laikomi spec. fonduose). Pageidaujantieji gali susipažinti ne tik su gimimo metrikų, bet ir kitomis bažnytinių įrašų knygomis, gyventojų surašymų duomenimis, kitokiais šaltiniais, pavyzdžiui, bajorų sąrašais. Lietuvos valstybės archyve yra pačios anksčiausios Vėžaičių bažnyčioje registruotos mirties metrikos, 1868 metų šios parapijos gyventojų surašymo duomenys.

Tenka apgailestauti, kad tokiu įdomiu renginiu, puikiais baroko muzikos atlikėjais ir kompetentingais pranešėjais nesusidomėjo netgi patys vėžaitiškiai.

Aldona VAREIKIENĖ