Patyčių prevencija – turiningas gyvenimas mokykloje

Prasideda nauji mokslo metai, ir prasideda kalbos apie naujas programas mokykloje (beje, privalomas). Įdomu, kiek pinigų bus skiriama toms programoms. O jeigu tuos pinigus skirtume įdomiai popamokinei veiklai mokykloje ir už jos ribų?

Įdomus, turiningas gyvenimas mokykloje, klasėje, būrelyje – tai pati tikroji patyčių prevencija. Pirmiausia vaikas turi gerai jaustis klasėje, ir už tai atsakingas klasės vadovas (-ė). Klasės vadovas turi sukurti įdomų savo auklėjamosios klasės gyvenimą, tą veiklą planuoti ir kurti kartu su auklėtiniais, vykdyti kartu su tais, kurie aktyvesni, ir su tais, kurie tylesni, jautresni. Klasės vadovas turi jausti ir žinoti kiekvieno mokinio galimybes ir siekius, padėti susivokti jo gyvenime, artimai bendraudamas su tėvais, vaiko broliais ir seserimis, su dalykų mokytojais. Kodėl neprisiminti ir nepasimokyti iš savo buvusių mokytojų ir auklėtojų, kurie sugebėdavo suburti auklėtinius taip, kad jie visą gyvenimą išlikdavo artimi, palaikydavo ryšius, kiekvienais metais susitikdavo dažniausiai mokykloje, kurią baigė prieš daugybę metų. O prieš tą daugybę metų nebuvo geltonųjų autobusų, nebuvo mokykloje valgyklų, nebuvo ir vaikų pagalbos linijų. Buvo kažkas daugiau, ir apie tą kažką verta pagalvoti.

Dabar mokyklose dirba psichologės (reikėtų ir psichologų). Manau, kad kalbėtis reikia ne tik su tais, kurie skriaudžiami, o dažniau su tais, kurie priekabiauja, yra šiurkštūs, nemandagūs. Jie irgi yra vaikai, ir jie labiau verti dėmesio, o gal ir šilto, supratingo žodžio. Gal jiems reikia sudaryti galimybę save parodyti taip, kad būtų pagirti. Mano supratimu, psichologės neturėtų sėdėti kabinete, o eiti į pamokas, klasės valandėles, į būrelių užsiėmimus. Reikia pamatyti vaikus jų veiklos vietose, o nelaukti, kol kokia mergaičiukė per pertrauką pasibels į kabineto duris.

Dar viena bėda – ruošimo šeimai programa. Kas turi kompetencijų ir takto vykdyti šią programą? Mano supratimu, su berniukais ir su mergaitėmis reikėtų kalbėti atskirai. Su mergaitėmis nebūtinai turi kalbėti moteris. Mergaitėms praverstų pasiklausyti kultūringo, išsilavinusio, gražios šeimos tėvo nuomonės apie mergaitės savigarbą, kuklumą, o berniukams jis galėtų paaiškinti, kas yra tikrasis vyriškumas. Mergaitėms turėtų ką pasakyti išsilavinusi mama, išauginusi puikius vaikus. O gal ir kokia močiutė galėtų papasakoti, kaip ji buvo auklėjama šeimoje ir mokykloje. Beje, pastebėkime. Kam neteko matyti jauno tėčio, stumiančio vaikišką vežimėlį arba žygiuojančių paplūdimio link su nedideliu bambliu ant stiprių, plačių pečių? Bet kam neteko girdėti, kad gyvybės langelyje vėl paliktas kūdikis? Kam neteko girdėti apie žiaurų sugyventinių elgesį su moterimis ir jų vaikais? O juk ir vieni, ir kiti ne taip seniai mokėsi vienoje ar kitoje mokykloje. Žinoma, tai bėdos, kurių šaknys glūdi ne tik mokykloje. Tačiau ir mokykloje, ir visoje švietimo sistemoje. Kažkas pasakys: trūksta pinigų. Žinoma. Bet štai prabangiame Turkijos viešbutyje užmokėti už vieną naktį 10 tūkstančių dolerių jau drįsta ir kai kurie lietuviai.

Jonas ŽUKAUSKAS


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Nedramatizuoti?

Anądien Gargžduose sutikau pažįstamą emigrantų porą. Šypsodamiesi sutuoktiniai sakė, kad atostogos baigiasi – vėl iškeliaus į Angliją. Gargždiškė ten uždarbiauja…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar sutariate su kaimynais?