Paslaugos

Gyvenimo saulėlydžio dienos Doviluose


Prieš metus Doviluose, buvusiuose evangelikų liuteronų parapijos namuose, įkurti globos namai „Gyvenimo viltis“ spėjo pelnyti gerą vardą. Gyvenimo saulėlydį sutikti pasirinkusieji – senyvi ligoti žmonės, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, čia randa ramybę, šilumą, užuojautą. „Ligoninėje nesu sutikusi tokių rūpestingų darbuotojų, kaip šie“, – džiaugėsi šių namų gyventoja.


Geri namai


Dviaukštis raudonų plytų pastatas Dovilų miestelio pakraštyje, Lašupio gatvėje, stūkso ant vaizdingo upelio skardžio. Šiuose globos namuose tokia pat kasdienybė, kaip ir bet kurios šeimos namuose.


Čia galėtų gyventi apie 30 žmonių. Šiuo metu dienas leidžia 17, bet yra rezervuotų vietų. Kitaip tariant, gyventojus kartais artimieji parsiveža į namus, bet po to jie vėl čia sugrįžta. Yra vienviečiai, dviviečiai, triviečiai kambariai. Pragyvenimas ir slaugos paslaugos šiuose namuose per parą kainuoja 60 litų. „Tačiau atsižvelgiame į pajamas ir mažai pinigų turintiesiems darome nuolaidą“, -patikino šių namų įkūrėja, savininkė ir direktorė Dalia Jašmontaitė.


Šiuos namus pašventino Plikių-Dovilų parapijos kunigas Liudvikas Fetingis.


Doviluose įsikūrusiuose globos namuose „Gyvenimo viltis“ dažniausiai apsigyvena klaipėdiškiai, užklupti Alzheimerio ligos, po insultų, sergantys onkologinėmis bei kitomis sunkiomis ligomis, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, slauga.


„Pagarba šių namų įkūrėjams, – kalbėjo Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė. – Juk slaugos paslaugos labai reikalingos žmonėms, kurių artimieji neturi galimybės prižiūrėti patys.“


Bendrystė – didelė vertybė


Parašyti apie privačius globos namus „Gyvenimo viltis“ paskatino atsitiktinai nugirstas pasakojimas, jog čia labai rūpestingai prižiūrimi senyvi, pasiligoję žmonės. Viena senutė iš slaugos ligoninės buvo atvežta su giliomis pragulomis, o čia per trumpą laiką išgydė. Artimieji džiaugėsi ir nuoširdžiu direktorės bei kitų darbuotojų bendravimu.


Vienutėje įsikūrusi 86-erių metų naštos slegiama Tatjana „Bangos“ korespondentei patvirtino, kaip rūpestingai ji čia prižiūrima, gerbiama. „Tokių rūpestingų darbuotojų nesu sutikusi ligoninėje, – kalbėjo rusakalbė moteris. – Kaip gražiai jie tvarkosi, skaniai valgydina. Mano duktė gyvena Klaipėdoje, kita – Maskvoje. Abi rūpinasi manimi, lanko ir anūkai. Mano šeima meldžiasi už šių namų darbuotojus“, – jaudindamasi kalbėjo globos namų gyventoja Tatjana.


„Geriau kaip čia niekur nerasi – direktorė atjaučianti, suprantanti mūsų bėdas. Esu labai patenkinta“, – ištarė Onutė, ligos prirakinta lovoje.


Dažniausiai žmonės čia atvežami iš slaugos ligoninių, todėl turi su kuo palyginti.


Šių namų gyventojams didžiausia vertybė – bendravimas.


„Stengiamės bendrauti kaip su savo šeimos nariais, – patikino direktorė Dalia Jašmontaitė. – Antai dvi nepajėgiančios vaikščioti ligonės Onutė ir Agotėlė nesikelia iš lovos. Išverdu arbatos, vaišinamės saldumynais ir šnekučiuojamės. Aš pasakoju apie tai, kas vyksta mano šeimoje, klausausi jų.“


Bet ateina laikas išlydėti gyventoją į paskutinę kelionę. Dalia sakė visuomet apsilankanti laidotuvėse ir gėlės žiedu pagerbianti mirusiojo atminimą, paguodžianti velionio artimuosius.


Ji pasakojo, kad du gyventojus, užgesusius šiuose namuose, teko patiems palaidoti. „Vieno mirusiojo sūnus buvo užsienyje. Marti liepė vežti tiesiai į kapines. Bet aš nepaklausiau. Pašarvojome Plikiuose ir kaip dera gražiai palydėjome į paskutinę kelionę. Padėjo kunigas Liudvikas Fetingis“, – pasakojo direktorė.


Diplomo nepakanka


Medikės diplomą turinti Dalia Jašmontaitė pasakojo 10 metų dirbusi Vokietijoje, Širdies klinikoje, taip pat senelių namuose. „Slaugos įgūdžių įgijau per 17 metų. Ant savo pečių esu išbandžiusi visus darbus, – sakė ji. – Stengiuosi taip prižiūrėti slaugomus žmones, kaip norėčiau pati ir mano artimieji.“


D. Jašmontaitė pasakojo perkanti tokius vaistus, kad tik galėtų padėti žmonėms. „Kartais pavyksta ant kojų pastatyti „nurašytą“ ligonį, – džiaugėsi direktorė. – Paguldžiusi į ligoninę savo gyventoją, lankau, rūpinuosi jo priežiūra.“


Ji prisipažino, kad norinti, jog ir darbuotojai mylėtų slaugomus žmones. Paklausta, kokį išsilavinimą turi čia dirbantys darbuotojai, Dalia atsakė: „Gali turėti 5 diplomus, bet jei neturi širdies, negali priimti.“ Šiame darbe reikia kantrybės, meilės, atjautos.


D. Jašmontaitė pasakojo, kad visada sulaukianti Dovilų ambulatorijos gydytojos Rimos Burbaitės paramos. „Lengva su ja dirbti“, – džiaugėsi direktorė.


Pensijos neužtenka


„Neteisūs žmonės, smerkiantys vaikus, išvežančius savo tėvus į globos namus. Neteisūs. Juk vaikams reikia dirbti. Jie myli savo tėvus ir ieško, kur geriau juos įkurdinti, moka už išlaikymą“, – kalbėjo direktorė.


Ji sakė suprantanti, kad iš šio verslo turtuole netapsianti. „Bet aš noriu, kad čia žmonėms būtų gera. Jie manęs laukia, jiems reikia šilumos, bendrystės. Jie ima už rankos, glosto. Esu reikalinga, ir man tai malonu“, – kalbėjo direktorė, pridūrusi, kad grįžusi namo neužmirštanti globos namų gyventojų rūpesčių.


D. Jašmontaitė kalbėjo apie planus teikti paslaugas namuose, tačiau gyventojai nepatiklūs, nenori įsileisti svetimų. Pasak jos, daug pensininkų skambina teiraudamiesi, ar galėtų čia apsigyventi ir išsilaikyti iš savo pensijos. Deja, jos neužtenka. „Man gaila šių žmonių“, – ištarė globos namų direktorė.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių