Paslaugos

Psichologės siekis – išsaugoti klientų dvasinę sveikatą

Psichologijos ir psichoterapijos kabinetą Gargžduose atidariusi psichologė Veronika Daugėlienė įgyvendino kol kas didžiausią profesinę svajonę. Rūpinimasis žmonių dvasine sveikata specialistei nesvetimas daugiau nei dešimtmetį, tad įgytas žinių bagažas bei užtarnautas klientų pasitikėjimas paskatino imtis privačios veiklos. V. Daugėlienė tiki, kad ilgainiui pavyks praplėsti žmonių suvokimą, jog būtent psichologas gali tapti išsigelbėjimu iš sunkių gyvenimo periodų. Su „Bangos“ skaitytojais specialistė mielai sutiko pasidalinti mintimis apie darbo patirtį ir visuomenę kamuojančias problemas.

– Ar dažnai susiduriama su požiūriu, kad į psichologą kreipiasi tik didelių psichinių sutrikimų turintys žmonės? 

– Tiesa, kad toks požiūris vyrauja, tačiau jis nėra teisingas. Pas psichologą ateiti reikia drąsos, stiprybės ir net žinių. Vakarų Europoje, Amerikoje jau įprasta manyti, jog protingi, išsilavinę savo tobulėjimu ir santykių kokybe besirūpinantys žmonės lankosi ne pas būrėjus, raganas ar šarlatanus, o pas specialistus. Drįsčiau teigti, kad požiūris keičiasi ir Lietuvoje. Didmiesčiuose lankytis pas psichologą net tampa prestižu. Tuo tarpu mažesniuose miesteliuose psichologo konsultacijų vis dar vengiama. Vyrauja dar viena nuostata, kad psichologas reikalingas tik esant kritiniam atvejui. Svarbu suvokti, kad sielos sveikata reikia rūpintis taip pat, kaip ir fizine – nelaukti, kol skausmas aptemdys sąmonę.

– Kokia Jūsų darbo patirtis?

– Su psichologija save sieju jau 12 metų. Baigusi vidurinę įstojau į Klaipėdos universitetą ir įgijau psichologijos bakalauro, vėliau – ir magistro laipsnius. Tačiau baigus studijas norėjosi gilesnio terapinio suvokimo, praktinės konsultacijų patirties, todėl įstojau į Kauno Geštalto terapijos centrą, kuriame jau 4 metus tobulinu žinias ir praktinius įgūdžius bei siekiu psichoterapeutės kvalifikacijos. Dar studijuodama magistrantūrą pradėjau dirbti ir iki šiol dirbu „Minijos“ vidurinėje mokykloje psichologe.

– Kokie nusiskundimai dažniausi šiuolaikinėje visuomenėje, kokie – Jūsų praktikoje?

– Tikriausiai anksčiau minėtos nuostatos lemia, jog neretai tenka susidurti su labai sudėtingais atvejais. Dažnai matau skyrybų, netekčių, fizinių ligų padarytus gilius randus. Kai įsisenėjusios problemos pasireiškia gyvenimo prasmės praradimu, vienatvės jausmu, savivertės praradimu, stipriais kaltės, gėdos, pykčio jausmais arba visišku jausmų išblėsimu, kai pasidaro „tuščia“ širdyje.

Rečiau kreipiamasi tada, kai tik pasirodo pirmieji ženklai, kad kažkas su tavimi nebe taip, kai nebesinori grįžti namo, kai aplinkiniai vis labiau erzina, kai pats sau vis dažniau nebepatinki.

– Yra paplitęs mitas, kad geriausias psichologas – draugas, sugebantis išklausyti ir suprasti.

– Taip, artimi žmonės labai svarbūs, kad jaustumėmės laimingi. Tačiau psichologo konsultacijos yra visai kas kita. Psichologas turi žinių apie žmogaus asmenybę, elgesio, emocijų mechanizmus, gali objektyviau pamatyti ir parodyti, kas trukdo ir kas padeda asmeniui eiti norimo tikslo link. Jis neturi jokių asmeninių interesų, jo su klientu nesieja jokia praeitis, jis gali matyti ir reaguoti tik tiek, kiek klientas pats atskleidžia save. Psichologo ar psichoterapeuto reikalas, kaip tinkamai užmegzti kontaktą su žmogumi ir pelnyti jo pasitikėjimą. Tai įmanoma besąlygiškai vadovaujantis svarbiausiu psichologo darbo principu, kad jokia informacija negali išeiti už kabineto ribų.

– Kaip vyksta psichologo konsultacijos?

– Konsultuojant suaugusiuosius pagrindiniu mano darbo instrumentu tampa pokalbis. Jis vyksta valandą ar pusantros. Konsultuojant siekiu suprasti klientą ir padėti jam susivokti esamoje situacijoje, analizuoju ir stebiu ne tik pateikiamą informaciją, bet ir tai, kas vyksta čia ir dabar – kokie jausmai kyla, kokių temų vengiama, kurios nuolat kartojamos. Svarbiausia yra ne vertinti, o padėti susivokti, kartu atrasti kelią iš sudėtingos situacijos.

Jei tai šeimos konsultacija, aš tampu veidrodžiu, paryškinančiu stipriąsias puses ir atkreipiu dėmesį į tas vietas, kuriose „stringa“ šeimos bendravimas, kas nepasakoma, nuo ko sulaikoma ar negirdima. Dirbant su vaikais kartais tenka pasitelkti piešinius, žaidimus, pasakas. Konsultuojant grupes svarbiausia skatinti grupės narių tarpusavio santykių kūrimą ir pagalbą vienų kitiems.

Jolanta VENSKUTĖ