Pasivaikščiojimas po Lietuvą

Kartu su atostogomis baigiasi vasara. Tai, kas kartą per metus būna geriausia. Bet ir vėl atsiras nepatenkintų – saulės per daug ar ne laiku prapliupęs lietus. Tačiau atostogaujant blogo oro nebūna – gali sutrukdyti tik prastas pasirinkimas.

Pažįstama gargždiškė, paklausta, ar atostogas praleisianti užsienyje, atšovė: „Argi mes pažįstame Lietuvą?“ Supratau turinti bendraminčių. Keliauti po savo šalį nenuobodu, tai populiarėja. Ir ne pirmą kartą toje pačioje vietoje apsilankius rasi kažką naujo. Europos Sąjungos fondų lėšos pakeitė miestų ir kaimų infrastruktūrą. Visur yra kuo pasigrožėti, palyginti, pasvarstyti, kur geriausia gyventi. Kelionė per Lietuvą – įspūdžių turtinga kraitė. Pažinimas. Ir visada jautiesi saugus: moki žodį, žinai kelią. O jeigu sunkiai surezgi sakinį angliškai, svetur jautiesi… nevisavertis. Gal tik Latvijoje neprapulsi, nes ištarus „laba diena“, vyresnės kartos latviai draugiškai nusišypso ir šnekasi rusiškai. Šią vasarą atvykus į Rygą ir nebesuradus įvažiavimo į sostinės centrą, jauna rygietė pasisiūlė palydėti iki pat senamiesčio, ir dar patarė, kokias vietas būtinai apvaikščioti.

Riedėdami Lietuvos keliais džiaugiamės pažanga. Jau 15 metų būdami Europos Sąjungoje sukūrėme aukščiausią gerovę, kurios čia niekada nebuvo. Tačiau ir blogų tendencijų yra. Žvalgaisi į tuščias Jurbarko gatves ir svarstai, kas gerove naudosis ateityje? Rekreacinio ir turistinio potencialo turinčiame mieste (Jurbarko rajono teritorija 52 km driekiasi palei Nemuną) mačiau vidurdienį vaikštinėjančius senjorus. O kur jaunimas? Sako, tai katastrofiškai tuštėjantis miestas.

Pastatų užkaltais langais gausu mažuose miesteliuose ir kaimuose. Jaukiame Griškabūdyje (Šakių rajonas) tai ypač krenta į akis. Kaip ir miestelio centre stovinti skulptoriaus Romo Kvinto sukurta skulptūra lietuvių kalbos tėvui Jonui Jablonskiui. Tai paminklas ne tik kalbininkui, bet ir mūsų kalbai. Mes visi turime stovėti jos sargyboje – jaunoji karta, deja, auga interneto platybėse. Užsienio kalba veržiasi į mūsų kultūrinę, viešąją erdvę. Prisiminiau renginį Vėžaičiuose, kur koncertavo vokalo studentė. Įspūdingu balsu ji dainavo apie meilę, bet tik viena daina – lietuviškai. „Tikriausiai ruošiasi „Eurovizijai“, – replikavo garbus dalyvis.

Tylus ir ramus Kudirkos Naumiestis, kur paskutiniuosius kelerius gyvenimo metus prieš kelis šimtmečius praleido tautinio atgimimo judėjimo veikėjas, rašytojas, daktaras, laikraščio „Varpas“ redaktorius Vincas Kudirka. Šiame miestelyje jis parašė „Tautišką giesmę“, Lietuvos himną. Ir pasiliko amžinai. Aplankyti tautinio atgimimo skleidėjo V. Kudirkos kapą – dvasinė būtinybė. Į postamentą atremtoje granitinėje lentoje iškaltas „Tautiškos giesmės“ paskutinis ketureilis jaudina ir šiandien, minint Baltijos kelio – mūsų tautos valios ir jos siekių dvasinės išraiškos 30 metų sukaktį.

Pro savamokslio skulptoriaus Prano Sederevičiaus sovietmečiu sukurtą Arklių sodą nepraeisi abejingai, juolab kad tarp autorių žavėjusių asmenybių – ir kraštiečio lakūno Stepono Dariaus bei jo bendražygio Stasio Girėno skulptūros.

Bet kur atvykus maga aplankyti bažnyčią. Tai grožis, užuovėja po jos skliautais. Tai sudėti turtai ir talentai. Žvelgdamas į didingus maldos namus nykstančiame kaime ar miestelyje negali atsistebėti, kaip juos žmonės pastatė prieš šimtmetį turėdami tik primityvius darbo įrankius? Ir ne iš pertekliaus. Paprasti žmonės aukojo statybai, atidavė tai, ką turėjo geriausio. Bet tai buvo prasmė, atsiskleidžianti pažįstant kultūrą, istoriją, tai atmintis kartoms.

Gal sekmadieniais ir nedaug tikinčiųjų susirenka, bet retas įsivaizduoja svarbiausius gyvenimo įvykius – santuoką, vaiko gimimą ar mirtį be bažnyčios. Krikščionybės tradicija gyva, nors požiūris į daugelį dalykų sparčiai keičiasi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių