Pasaulinio garso filosofas gargždiškiams buvo tolerancijos mokytojas
„Gyvenimas yra it fortepijonas, kuriuo mes pradedame išgauti autentišką garsą ir priartėjame prie jo skambesio gelmės tada, kai mūsų laikas pasaulyje baigiasi“, – yra sakęs L. Donskis.
Trečiadienį ryte pasaulį sukrėtė žinia apie netikėtą ir staigią Lietuvos intelektualo, filosofijos ir politikos mokslų grando, VDU profesoriaus, kultūros kritiko, visuomenės veikėjo, rašytojo, buvusio europarlamentaro, mūsų kraštiečio Leonido Donskio mirtį. Skaudi netektis palietė ne tik jo artimuosius, mokslo, politikos bendruomenę, bet ir jį pažinojusius gargždiškius.
Leonido vaikystė smagiai prabėgo Gargžduose (vyresniosios kartos gargždiškiai geru žodžiu mini jo tėvelius medikus), kurių jis niekada nepamiršo, niekada neišsižadėjo, kaip kartais atsitinka su įžymiais žmonėmis. Pasižymintis ypatinga tolerancija, įgimta pagarba žmonėms, gebantis užmegzti nuoširdų ir įdomų pokalbį L. Donskis neretai svečiuodavosi „Lijo“ konferencijų salėje organizuojamose paskaitose-diskusijose. Jo filosofinės įžvalgos visada turėjo vertybinį orientyrą, todėl tokia jo pozicija buvo stipri ir drąsi atsvara dabartinio pasaulio merkantilizmui. Be to, jis buvo prisiekęs Gargždų futbolo fanas.
Vieną šios vasaros pavakarę kartu su Gargždų miesto garbės piliečiu, filosofu Alvydu Jokubaičiu, neabejingų gargždiškių būreliu L. Donskis aptarė galimybę, kaip Gargždams suteikti išskirtinumo, koks intelektinis renginys miestą galėtų reprezentuoti visoje šalyje. Jis ragino nelindėti provincialumo kiaute, siekti daugiau, net jei iš pradžių tai atrodo ir neįmanoma. Liko šios neeilinės idėjos užuomazgos, kurias sukrėsta netikėtos mirties būsimo išskirtinio renginio Gargžduose grupė „Kodas knygos“ po metų pasiryžusi įgyvendinti žymiojo kraštiečio atminimo garbei. Tą vakarą Leonidas pusiau rimtai, pusiau juokais svajojo, kad norėtų Gargžduose surengti erezišką diskusiją, kurioje dalyvautų jis pats, A. Jokubaitis ir istorikas Alfredas Bumblauskas. Beje, pastarojo paskaita „Lijo“ konferencijų salėje numatyta spalio 9 d. Tik kas diskusijoje vietoj Leonido?..
Užaugęs ir mokęsis pajūryje Leonidas mylėjo Baltiją ir rasdavo laiko vasarą apsilankyti moksleivių poilsiavietėje „Žilvitis“ Karklėje, kur yra dirbęs vyriausiojo būrio vadovu, ten kolegų ir draugų švelniai buvo vadinamas Liuka. Stovyklautojai prie jo lipte lipo – jo gebėjimas bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis buvo stebinantis. Kai jis paimdavo gitarą ir uždainuodavo, prie jo būrio susirinkdavo visa stovykla.
„Labai liūdna ir netikėta žinia. Mūsų gyvenimo kelias neilgas, tad jame spėji sutikti tik tai, ką spėji. Ir laimė tau, jei tarp sutiktųjų yra tokių šviesuolių kaip Liuka. Dauguma Leonidą vardu ir pavarde vadina, bet man jis visada buvo ir bus Liuka. Mano vadovas, mano mokytojas, mano pavyzdys. Tokio galingo proto, tokios fenomenalios atminties, tokios neįtikėtinos erudicijos, tokios stebuklingos iškalbos, tokio plataus akiračio žmonių būna nedaug, nes jie išskirtiniai. Dar didesnė retenybė, kai greta tokios vidinės galios spinduliuoja tokia tolerancija, kokią turėjo Liuka. Tolerancija kitokiems, tolerancija silpnesniems, tolerancija ribotesniems… Daug gerų žmogiškų savybių norėčiau paminėti kalbėdamas apie Liuką, bet sustosiu čia. Nes žmogaus tolerancija visada vienas svarbiausių žmogiškumo ir jo dydžio matų. Ir pagal jį man Liuka visada liks ant nedaug kam pasiekiamo kalno… Bet visada pasiruošęs nusileisti, jei reikia“, – feisbuke trečiadienį rašė gargždiškis istorikas, rašytojas Robertas Petrauskas.
„Sunku patikėti ir susitaikyti, kad L. Donskis išėjo. Graikų mitologijoje Atlantas laiko dangaus skliautą. Leonidas laikė vertybių, istorinės atminties, erudicijos skliautą. Gyvenimui esu dėkinga, kad turėjau galimybę du kartus būti šio žmogaus mokine – vaikystėje „Žilvičio“ stovykloje ir beveik po 25 m. ISM paskaitose. Užuojauta šeimai ir visiems artimiesiems. Didelė atsakomybė ir našta visiems mums – gyventi prasmingai ir nepamesti dangaus“, – feisbuke savo mintimis dėl skaudžios netekties dalijosi ir buvusi gargždiškė, dabar vilnietė, švietimo projektų vadovė Vilma Ferrari.
L. Donskis rugsėjo 21 d. rytą ruošėsi skristi į Ukrainą, vėliau į Rusiją, Sankt Peterburgą, kur ketvirtadienį turėjo pristatyti savo naują knygą, skaityti dvi paskaitas Europos ir Atvirajame universitetuose. „Leonidas labai laukė šios kelionės. Nepaprastas gyvenimo tempas triskart koregavo kelionės datą. Daugiau nei prieš pusmetį Leonidas rašė „…lyg ir rugsėjo 21–23 d. tiktų. Norėčiau atvykti su žmona, nes mes abu Rusijoje nebuvome nuo 1990 metų. O Petrapilį abu mėgstame. Ermitažas – mano svajonė. Ar galėčiau praleisti jame kokias 4 savo laimės valandas?“ Leonido laukė ir siurprizas – buvome radę galimybę Didžiajame dramos teatre pamatyti vaidinančius jo mėgstamus Alisą Freindlich ir Olegą Basilašvilį“, – rašoma Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Sankt Peterburge išplatintame pranešime.
Liko pradėtos ir nebaigtos Leonido knygos, pakviesti ir nesutikti draugai, įpusėti projektai. Gyvybė užgeso anksti ryte Vilniaus oro uoste, spėjama ištiko širdies smūgis. Atvykę greitosios pagalbos medikai bandė gaivinti 54 m. filosofą, tačiau pastangos jau buvo bevaisės.
Garsus filosofas dirbo ne tik Lietuvos, bet JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos, Italijos universitetuose ir pažangiausių tyrimų centruose. Jis parašė daugiau nei 40 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių Lietuvos bei užsienio plačiajai ir akademinei spaudai.
Urna su velionio palaikais buvo pašarvota VDU Didžiojoje auloje. Šiandien, rugsėjo 24 d., urna išnešama 13 val. Laidojimo ceremonija vyks Petrašiūnų kapinėse, Kaune.
Skaudžios netekties valandą „Bangos“ redakcija nuoširdžiai užjaučia velionio žmoną Jolantą, jo artimuosius, kolegas, draugus.
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo: L. Donskis po paskaitos Gargžduose „Lijo“ konferencijų salėje.
