Pamąstymai apie Vėlines

Prabėgo vasara auksinė,

Taip greit tais žydinčiais

laukais.

O laikas laikas visagalis

Jis skriejo lyg eikliais žirgais.

Ir mes vis bėgam, skubam,

lekiam,

Neturim laiko niekados.

Gal pinigėlių vis dar maža,

Kurie mums laimės neatstos?

Sustok, žmogau, nors

valandėlei,

Nebaigsi tu visų darbų.

Į karstą nieks neįdės tau

Nei gražių rūmų, nei pinigų!

O jeigu kartais ir įdėtų,

Anam pasauly jie netiks.

Tenai mes rasim, ką padarėm

Artimui savo – dar gyvi!

Viena teisybė yr pasauly,

Nuo mirties niekas

nepaspruks!

Oi, kaip baisu turtingam mirti,

Palikti čia milijonus.

Ir tą Vėlinių dieną niūrią,

Aplankę artimų kapus,

Nuoširdžiai už Juos

pasimelskim,

Lai sielom Jų ramybė bus.

Juozas JURKUS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių