Pamąstymai apie Vėlines
Prabėgo vasara auksinė,
Taip greit tais žydinčiais
laukais.
O laikas laikas visagalis
Jis skriejo lyg eikliais žirgais.
Ir mes vis bėgam, skubam,
lekiam,
Neturim laiko niekados.
Gal pinigėlių vis dar maža,
Kurie mums laimės neatstos?
Sustok, žmogau, nors
valandėlei,
Nebaigsi tu visų darbų.
Į karstą nieks neįdės tau
Nei gražių rūmų, nei pinigų!
O jeigu kartais ir įdėtų,
Anam pasauly jie netiks.
Tenai mes rasim, ką padarėm
Artimui savo – dar gyvi!
Viena teisybė yr pasauly,
Nuo mirties niekas
nepaspruks!
Oi, kaip baisu turtingam mirti,
Palikti čia milijonus.
Ir tą Vėlinių dieną niūrią,
Aplankę artimų kapus,
Nuoširdžiai už Juos
pasimelskim,
Lai sielom Jų ramybė bus.
Juozas JURKUS