„Palangos Juzės“ 150-metis ir jo kūrėjai: Motiejus Valančius ir Vytautas Majoras
Žemaičių vyskupo, švietėjo, tautos blaivintojo Motiejaus Valančiaus knygelė „Palangos Juzė“ pirmąkart išspausdinta 1869 metais. Tuokart kaip tik sukako 650 metų, kai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos vardas. 1969 metais knygelės išleidimo 100-mečio sukakties proga vyskupo gimtinėje Nasrėnų kaime (Kretingos r.) atidarytas memorialinis muziejus. Taigi šiemet dar viena sukaktis – Motiejaus Valančiaus muziejaus 50-metis. Kad ir ką besakytume, kažkokie dėsningi, o gal mįslingi sutapimai…
Knygelė „Palangos Juzė“ pasirodė lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, buvo išspausdinta Klaipėdoje ir per knygnešius pasiekė skaitytojus visoje Lietuvoje. Knygnešystė – analogų pasaulyje nuturintis reiškinys, įrašytas į UNESCO kultūros paveldą.
Religinių raštų autorius, istorikas, blaivybės skleidėjas, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius sukurtais kriaučiaus Jūzupo Viskanto iš Palangos nuotykiais, sodriais jo aplankytų Žemaitijos vietovių pasakojimais pastatė rašytinį paminklą savo gimtajai žemaičių tarmei. Keliaujančio per kaimus kriaučiaus patarimai žmonėms persmelkti krikščioniškosios moralės, pagarbos ir meilės gimtajai žemei, savo gimdytojams. Visi raginami laikytis dešimties Dievo įsakymų, stiprinti blaivybę ir lietuvybę, būti darbštūs, atlaidūs, nes tik tada pasijus esą laimingi.
Pasakojime „Palangos Juzė“ atsiskleidžia 19 amžiaus Žemaitija, jos žmonių buitis ir darbai, namų rūpesčiai ir nesusivokimai, papročiai, tradicijos su dainomis ir žaidimais. Pagrindinis pasakojimo herojus – klajojantis kaimo siuvėjas, kokių dar ilgai ilgai buvo Lietuvoje, skaitytojui padeda susivokti, jog tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra gyvenimo išmintis.
Kitas nemažiau reikšmingas paminklas šia tema yra Nasrėnų kaime: prie kelio į Salantus kiekvieną stabtelėjusį čia pasitinka Vytauto Majoro išdrožta kriaučiaus Juzės skulptūra, rankoje laikantį ilgą žemaitišką tekstą: „Šėta če tame gyvenėmė gėmė ir pauga mona sukūries, Žemaitėjes rašytuos, blaivybės platintuos Muotiejos Valončios. Meldo ožeitė paveizietė. Palongos Juzė“.
„Palangos Juzė“ bus bene antra didesnė viešai pastatyta Vytauto Majoro medžio skulptūra – paminklas Žemaitijai po jo prie Skomantų piliakalnio rymančio „Žemaičio“. Autorius yra pasakojęs, kad pažintis su medžio drožyba ir su žymiuoju kriaučiumi iš Palangos prasidėjo jam dar mokantis Telšių dailės technikume. Atsitiktinai pamatęs garsaus medžio drožėjo J. Laurinkaus tokią skulptūrėlę tada nusistebėjo: „Vojėzau, ir aš tokią mokėčiau išdrožti“. Po keleto metų atidarius muziejų Nasrėnuose, nelaukdamas nei užsakymo, nei pinigų, išdrožė Juzę, nykščiu per petį rodantį atgal – į M. Valančiaus tėviškę. Vėliau šią istoriją autorius yra paaiškinęs kiek plačiau: „Sužinojau, kad Valančiaus Nasrėnuose kažkokia blanki lentelė teprikalta. Nu, sakau, čia reikia Palangos Juzės. Iškaliau ir aną, nudažiau. Juk senovinė lietuvių medžio skulptūra visados spalvingai dažyta būdavo, tik nuo laiko, nuo lietaus ir saulės nublukusi, bet aliejus įsigėręs, tai ilgokai laikydavosi“. (V. Jakelaitis „Vytautas Majoras iki Ablingos ir po jos“. 1993).
2007 metais jau po Vytauto Majoro mirties skulptūra restauruota ir perdažyta. O muziejaus sodyboje radosi dar kelios žemaičių medžio meistrų drožtos skulptūros: 1831 ir 1863 metų sukilėliams atminti, L. Ruginio skulptūra skirta M. Valančiaus švietėjiškai veiklai, blaivybės sąjūdžiui. Žaliuoja M. Valančiaus ąžuolynas, kurio centre – didinga Žemaičių vyskupo statula.
Aldona VAREIKIENĖ
Aut. nuotr.
