Pagaliau atverskime kortas

Pietryčių Azijoje žmonės žino, kad per mokslą gali prasiveržti į JAV, Europą, į verslą ir nuo vaikystės dirba labai daug. Japoniukai nuo vaikų darželio pratinami, kad reikės mokytis, dirbti, rungtyniauti ir kitus pralenkti. Mes tik rypuojame, kaip mums sunku, bet rypavimas nekuria pridėtinės vertės.

Paskutinio skambučio akivaizdoje šią savaitę žurnalas „Reitingai“ paskelbė geriausių Lietuvos gimnazijų ir aukštųjų mokyklų reitingus. Tyrimas atskleidė, kad abiturientų nuogąstavimai dėl labai sunkių egzaminų yra nepagrįsti. Net ekspertus šokiravo, kad, pasirodo, mūsų brandos egzaminai yra gerokai lengvesni nei kitose Europos šalyse. „O jeigu lygintume su Singapūru, Pietų Korėja, Kinija, mes iš viso esame pagalbinės mokyklos lygio“, – rėžė žurnalo vyr. redaktorius G. Sarafinas. Ir įdomiausia tai, kad palyginta, jog tarpukario Lietuvoje abiturientai taip pat laikė gerokai sunkesnius egzaminus ir jų buvo daugiau.

Spaudos konferencijoje pristatydamas tyrimų duomenis žurnalo vadovas kalbėjo tikrai labai negailestingai, nerinko aptakių žodžių. Jis atkreipė dėmesį, kad „daug žmonių Lietuvoje užmiršo, kad mokymasis nėra pramoga, tai yra sunkus darbas. Daug kas pamiršo, kad mokyklos nėra laisvalaikio leidimo formos ar miego akademijos. Daugybė mokinių šiandien nededa pastangų ir tai matyti pažiūrėjus į rezultatus.“

Žurnalo „Reitingai“ pateiktame mokyklų, nesirenkančių mokinių, sąraše Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija, praėjusiais metais buvusi 44-oje vietoje, dabar yra 66-oje. Geru ženklu galėtume vadinti tai, kad Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija iš 180-osios vietos pakilo į 134-ąją, Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija iš 327-osios – į 212-ąją. Betgi tarp geriausiųjų gimnazijų trejetuko, mūsų rajono gimnazijų niekada nėra. Nėra ir dešimtuke. Tai – ne priekaištas. Tai galbūt tik neišsipildžiusios iliuzijos, kad pertvarkę vidurines mokyklas į gimnazijas pasieksime kokybiškesnį mokymosi lygį.

Galima įvairiai vertinti žurnalo skelbiamus tyrimus, rasti įvairių priekabių dėl objektyvumo, tačiau bendra tendencija yra labai aiški: mes neperžengiame vidutinybių ribos. Tačiau gimnazijų žiburių yra ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje: pavyzdžiui, tarp geriausiųjų esanti Marijampolės marijonų gimnazija. Sakoma, visur duona su pluta, tačiau šios mokyklos patirtis būtų labai įdomi – kaip pasiekti tokių rezultatų, kai nesi sostinėje, kai nedarai mokinių atrankos?

Įvairiai galima vertinti ir švietimo ir mokslo ministrės J. Petrauskienės užmojį ilginti mokslo metus: nėra konkretaus plano, stinga priemonių, finansų ir t. t. Galbūt. Bet geriausia nieko nedaryti, nieko negalvoti ir dėl nieko nesiaukoti? Kažkodėl dėl kiekvienos naujos iniciatyvos Lietuvoje pirmiausia įsivyrauja priešprieša ir pesimizmas: mokytojai pervargę, kas jiems mokės, vaikams neįdomu, tai bus tik beprasmis trynimasis mokykloje. Tokių minčių girdėjau ir iš mūsų rajono pedagogų bei mokyklų vadovų. Jei patys mokytojai nebetiki jokiomis permainomis, tai kaip gali tikėti mokiniai?

Štai žinomas pedagogas B. Burgis, kurio karjerą, deja, sužlugdė super tėveliai su super dukryte, jau prieš kelerius metus drąsiai sakė, kad patys sukūrėme tokią švietimo sistemą, kuri tikrai gerai užmaskuoja tai, kas iš tikrųjų yra. Visais būdais norminiu nacionalinių egzaminų vertinimu padarėme, kad gerai atrodytume Europos Sąjungoje, gerai atrodytume patys sau ir tėvai džiaugtųsi. Nors panašu, kad mažai pastangų įdėję vaikai gauna brandos atestatus ir tuo patenkinti, universitetai patenkinti, kad yra ką pasiimti. O iš tikrųjų už kadro lieka vis menkėjantis išprusimas, erudicija, išsilavinimas. „Mums reikėtų atversti kortas – patys sau tiksliai turime pasakyti, kas ką moka ir ko nemoka“, – skaudžiai atvirai ne kartą viešumoje kalbėjo patyręs pedagogas, dirbęs ir su mokiniais, ir su studentais. Niekas per pastaruosius metus šalies švietimo sistemoje iš esmės nepasikeitė – tik dar labiau pablogėjo – tą įrodo šią savaitę paskelbti žurnalo „Reitingai“ tyrimai.

Štai naujausios apklausos duomenimis, net pusė dabartinių aštuntokų po mokyklos norėtų emigruoti. Kažkada Lietuvoje kitoks požiūris buvo. Rodos, Simonas Daukantas sakė: „duona vandeniu misiu, kad tik mokytas būčiau“. Dabar Lietuvoje tokio iššūkio pasekėjų gretos retos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių