Padlaižūnų nėra tiek daug…
„Ir gal reikia atsakyti sau patiems į paprastą klausimą: ar esame teisūs reikalaudami iš kitų būti panašiais į mus, galvoti, kaip mes galvojame, dirbti, kaip mes dirbame? Nes kitaminčiai nėra mūsų priešai. Priešai yra tie, kurie reikalauja diskriminuoti ir engti kitaip manančius.“ (D. Radzevičius).
Perskaičius Albino Klizo straipsnį „Tarp mūsų apstu padlaižūnų“ („Banga“ Nr. 58), man kilo daug prieštaringų minčių. Nenoriu paneigti autoriaus požiūrio, tik noriu pasakyti, kad gali būti ir kitokių nuomonių, net perskaičius tą pačią Onos Pajedaitės knygą „Ji buvo Simonaitytė“. Argi padlaižūnais pavadinsim tuos, kurie norėjo susitikti su garsia rašytoja Ieva Simonaityte, vertindami jos kūrybą, ir maloniai bendravo su jos patarnautoja Domute, kuri buvo ne tik ekonomė, bet ir rašytojos draugė, patarėja, tarpininkė tarp rašytojos ir norinčių ją pamatyti. Dėmesį Domutei pelnė jos ryšiai su Ieva Simonaityte. Normalu, kad mirus rašytojai, nebeliko to didelio dėmesio Domutei, bet jos darbai nebuvo pamiršti. Štai ir Ona Pajedaitė, rašydama apie Ievą Simonaitytę, visą skyrių paskyrė Domutei, pavadindama jos darbus žygdarbiu. Normalu, kad po rašytojos mirties Domutė liūdi, jaučiasi vieniša, jai trūksta ankstyvesnio dėmesio. Kas turėtų ją paguosti, nuraminti? Ar Ievos Simonaitytės kūrybos gerbėjai? Ar jos artimieji (knygoje užsimenama apie sūnų ir seserį), ar buvę jos draugai, nuo kurių ji tikriausiai nutolo? Teks susigrąžinti. Aš suprantu, kai pensininkai (kaip ir Dalia Daugėlienė, nemėgstu žodžio „senjorai“) skundžiasi dėl materialinių nepriteklių, bet negaliu pripažinti skundų dėl vienatvės. Tarsi kažkas jiems turi parūpinti draugų. „Vienatvė – irgi kapo duobė, tik iškasta savo rankomis“, – rašo Grigorijus Kanovičius romane „Miestelio romansas“. Į senatvę ateiname ne vieni, o kartu su buvusiais bendradarbiais, kaimynais ir draugais. Bendravimas tęsiasi. Mes vis dar keturiese antradienį susitinkam kavinėje ir pasikalbam apie politiką, sportą, įdomias knygas bei straipsnius. Kai norėjau aptarti Tomo Venclovos knygą „Lietuvos istorija visiems“, nė vienas mano pažįstamas nebuvo jos skaitęs, paskambinau studijų draugei į Kauną ir pasikalbėjom. Noriu pasakyti, kad pačiam pagal savo pažiūras ir pomėgius reikia ieškoti draugų ir su jais bendrauti. Be to, padeda knygos, laikraščiai, televizorius, radijas, telefonas… Tik tenka pasirinkti, nes laikas greitai bėga. Suprantu, kad gali būti atvejų, kai lieki visiškai vienas, tada turėtų aplankyti kiti pensininkai – savanoriai.
Toliau Albinas Klizas akcentuoja dėmesio stoką, tik gaila, kad tie priekaištai adresuojami ne visiems žmonėms, o tarybų nariams, administracijai. Rašo: „…rajono Savivaldybės nariai ne visus pasveikina“, o aš abejoju, ar iš viso administracijai verta sveikinti nepažįstamus žmones, nebent savo draugus. Man keista, kad gimimo dieną į namus ateina sveikinti vietinės valdžios atstovai, kuriuos jubiliatas mato tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime, ir sveikina už tai, kad išgyveno tiek daug metų. Bet juk šitas nuopelnas mažai nuo žmogaus priklauso. Mano nuomone, gimimo diena yra asmeninė artimų žmonių šventė, bet suprantu ir tuos, kuriems malonus atsakingų asmenų dėmesys. Anot D. Radzevičiaus, kitaip manantys nėra mūsų priešai.
Po įvairiausios kritikos straipsnio autorius surado ir teigiamą herojų – Seimo pirmininką V. Pranckietį, vadina jį tikru kovotoju, šviesiu žmogum. Neprieštarauju, bet kad galėčiau apibendrinti, aš per mažai žinau apie jo politinę veiklą, mokslo darbus ir vaidmenį šeimoje. Iš aprašytų poelgių man nepatinka jo kova, nes už bet kokią kovą yra geresnis taikus susitarimas, ypač tarp savųjų. Už ką kovoja Seimo pirmininkas V. Pranckietis: už gražią idėją ar už žmonėms naudingą įstatymą? Ne. Jis kovoja už savo kėdę, kartais ne visai pagrįstai drabstydamas purvus ant savo partijos lyderio R. Karbauskio. Ne jis vienas taip elgiasi. Paskaitykit raštus kandidatų į Seimo narius mūsų rajone, rasite tokių, kurie gausiai pila purvą ant konkurentų, nors juos labai mažai pažįsta. Tikisi, kad yra žmonių, kuriems patinka tas purvo drabstymas.
Donata LEKETIENĖ
