Organų donorystė – nesavanaudiškos meilės įrodymas

Prekybos tinklų, vaistinių, degalinių ir kt. nuolaidų kortelės jau vos telpa mūsų piniginėse. Tačiau kiek iš mūsų turi jokių nuolaidų nesuteikiančią organų donoro kortelę? Nuo šiol pažįstu tris žmones, apsisprendusius, kad po mirties jų organai galėtų išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Jų pavardės redakcijai žinomos, bet straipsnyje minimos nebus. Kas paskatino jų apsisprendimą, kad donoro organo laukiantiesiems būtų suteikta vilties šį pasaulį matyti ir jausti kuo ilgiau?

Aš – mirtininkas?

Pasakoti apie savo ligą nelinkę žmonės sunkiai atsiveria tiek svetimiems, tiek artimiesiems. Iš pradžių ir patiems sunku patikėti tuo, ką sako gydytojas. „Kai išgirdau nepagydomos ligos, naikinančios inkstus, diagnozę, netikėjau, jog taip greitai baigsis mano visavertis gyvenimas. Tačiau lemtis negailestinga: vieną dieną nefrologas, pažvelgęs į tyrimus, konstatavo, jog reikia ruoštis kraujo dializei. Mano inkstai nebepajėgė jo valyti. Gyvenimo kokybę palengvinti galėjo donoro inksto įsodinimas į mano kūną“, – savo ligos pradžią prisiminė 49 metų Povilas. Gydytojos paklaustas, ar niekas iš artimų giminaičių negali jam padovanoti šio organo, atsakė, kad yra jauniausias šeimoje, tėvų nebėra. Sesuo toje pačioje ligoninėje gydėsi po širdies operacijos, kita sirgusi hepatitu, todėl negali būti donore, o brolis turi rimtų sveikatos bėdų. Taigi beliko ruoštis kraujo dializei.

„Gaila, kad dauguma žmonių nesiryžta donorystės sutarčiai ne dėl to, kad nenorėtų, bet dėl to, kad apie tai nesusimąsto, neskiria tam dėmesio ir laiko. Nors beveik visi, su kuo esu kalbėjusi, mano, kad tai turėtų padaryti… kažkada. Bet tas kažkada gali ir neįvykti, galima pavėluoti. Nesu iš tų žmonių, kurie galvoja tik apie save ir kuriems nesvarbu, kas bus po mirties. Man svarbu. Ir aš labai norėčiau, kad mano kūnas, kai jau nebus reikalingas man, galėtų padėti gyventi kažkam kitam“, – įsitikinusi Adelė.

„Ligoninėje laukdamas nedidelės chirurginės operacijos fistulei suformuoti už sienos girdėjau garsiai postringaujančius vyrus. Jų balsai mane erzino, todėl nuėjau raminti. Vyrai atšovė: „O kas mums beliko: juk mes – mirtininkai.“ Vadinasi, ir aš – mirtininkas?..“ – nustėro tada vyriškis.

Jis buvo girdėjęs, kad po dializės žmogus jaučiasi tarsi išgręžtas, kad tos dienos, kai dirbtiniu inkstu valomas kraujas, išbraukiamos iš gyvenimo. „Nepatikėjau. Tačiau 3 kartus per savaitę po 4 valandas atliekant dializę, pajutau, kaip sveikata prastėja. Dirbtinis kraujo valymas tik palaiko gyvybines funkcijas, – porą metų priklausomas nuo dirbtinio inksto Povilas sakė esąs sąrašuose mirusio donoro inksto transplantacijai, tačiau tokių laukiančiųjų daug. – Kartą mane jau buvo pakvietę į ligoninę. Atvyko 5 pretendentai. Atlikus tyrimus, paskyrė dviem pacientams. Sako, labiau tiko jų organizmui.“ Vyriškis neslėpė, jog yra tikintis, todėl meldžiasi laukdamas stebuklo ir, nors nebeturi sveikatos, džiaugiasi, kad gyvena.

Informacija kaupėsi galvoje

Galbūt tokios istorijos, iš kurių bent vieną esame skaitę ar girdėję visi, ir paskatina žmones apsispręsti dėl organų donorystės sutarties ir ja išreikšti savo valią? 42 metų Ieva sakė girdėjusi ir skaičiusi apie organų donorystę, apie organų donoro kortelę, apie įvairias sėkmės istorijas. „Tačiau tuo specialiai nesidomėjau. Kažkaip informacija kaupėsi galvoje ir, kai pasitaikė proga pasirašyti donorystės sutartį, manęs įtikinėti nebereikėjo, tik nedidelio postūmio. Mano manymu, kad ir kur žmogus po mirties atsidurs, žemiško kūno jam tikrai nereikės, o jei galėsiu išgelbėti nors vieną gyvybę, kodėl gi ne“, – dėstė moteris, prieš 5 metus viename mieste per vykusią akciją pasirašiusi, jog sutinka būti organų donore po mirties. Nuo šio žingsnio niekas nebandė jos atkalbėti, apie tai žino artimieji ir kai kurie draugai. „Niekada nepagalvojau apie tai, kuo gąsdinama: jei pasirašai donorystei, tai gali specialiai negydyti ar pan. Manau, kad vis dėlto Lietuva nėra kokia barbarų valstybė ar trečioji šalis, kur taip lengvai daromos visokios nesąmonės ar nelegalūs veiksmai“, – savo požiūrį į mitus apie donorystę išdėstė Ieva.

Paskatino keturratis

„Vos nusipirkau keturratį, supratau, kad laikas pasirašyti organų donorystės sutartį. Taip ir padariau. Nuėjau pas šeimos gydytoją ir pasakiau. Ji maloniai nustebo ir pasidžiaugė, o paskui kartu ieškojome informacijos, kaip tą sutartį pasirašyti, – tai buvo gal prieš 8-erius metus“, – prisiminė 35-erių Nerijus. Turėdamas organų donoro kortelę, kad po smegenų mirties jo organai būtų skirti išgelbėti kitą gyvybę, jis sakė išvaduojantis savo artimuosius nuo dvejonių, jei taip susiklostytų situacija. „Nesuprantu žmonių, kurie sutinka paaukoti vieną kurį nors artimojo organą, pavyzdžiui, širdį, kai ligonis nėra pasirašęs organų donorystės sutarties. Mano nuomone, jei aukoti, tai viską, kas įmanoma. Jei bet kuris organas po mano mirties gali išgelbėti kitą gyvybę, tegul taip ir būna“, – įsitikinęs Nerijus.

Vyriškio aplinkoje nėra žmogaus, kuriam reikalinga organo transplantacija, tačiau jis galėtų ryžtis ir gyvajai donorystei. „Jeigu artimam žmogui reikėtų organo, kurį aš galiu padovanoti, tikrai nepagailėčiau. Juk arba jis numirs, arba abu gyvensime. Žinoma, jeigu man reikėtų nupjauti kojas, kad kažkas kitas vaikščiotų, būtų kvaila, bet su vienu inkstu tikrai galėčiau gyventi“, – neabejojo Nerijus.

Ir nerimas, ir palengvėjimas

Pasirašyti organų donorystės sutartį seniai norėjusi Adelė prieš kelis mėnesius pamatė informaciją apie tai per televiziją, tada paskaitė internete. „Kaip tik ruošiausi vizitui pas gydytoją. Taigi pasitaikė puiki proga susitvarkyti donoro sutartį. Keisčiausia tai, kad nuo tos akimirkos apėmė nerimas. Bijojau, kad nieko man neatsitiktų, kad važiuojant sudaryti sutartį neįvyktų avarija ir aš viską suspėčiau sutvarkyti. Įdomus tai buvo jausmas. O kai ją pasirašiau, atėjo palengvėjimas ir kažkas sunkiai įvardijama, gal pasitenkinimas, gal pasididžiavimas savimi. Jaučiausi puikiai“, – išgyvenimų pokyčius prisiminė 43 metų moteris. Apie savo apsisprendimą ji pasakė vyrui, vyresniajam sūnui, draugams, seseriai. „Manau, kad būtinai pasakysiu ir tėvams, kai pasitaikys proga. Tiesiog noriu, kad jie būtų paruošti, neišsigąstų. Juk tam nėra jokio pagrindo“, – sakė mitais apie „netyčinę“ mirtį arba atimtą galimybę pasveikti netikinti moteris, neseniai tapusi kraujo donore.

Poelgio nesureikšmina

Nors apie kraujo ir organų donorystę rašoma ir kalbama gana daug, Adelė įsitikino, kad ir gydytojams dar kyla klausimų, kaip tiksliai įforminti organų donorystės sutartį: „Jie prasitarė, kad tokių atvejų pasitaiko retai. Jeigu norite savo valią pareikšti raštu ir gauti donoro kortelę, darbo metu kreipkitės į bet kurį asmens sveikatos priežiūros gydytoją ir užpildykite formą „Asmens sutikimas, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai“.

Moteris įsitikinusi, kad sutinkančių tapti donorais būtų daugiau, o kartu ir daugiau galimybių kitiems išgyventi ar gyventi visavertį gyvenimą, jei daugiau apie tai galvotume. „Keisčiausia, kad žmonės galvoja tik apie tai, kad kažkas kažko iš jų nori, kad kažkam atseit reikia jų organų, jų kraujo. Bet juk viskas labai greitai gali pasisukti kita kryptimi. Ir tau pačiam staiga gali prireikti donoro. Kas bus tada, jeigu niekas nenorės paaukoti kraujo ar organo po mirties?“ – retoriškai klausė Adelė.

Moteris žino, kad žmonės, kurie turi organų donoro kortelę, to pernelyg nesureikšmina, nes tai normalus neabejingo žmogaus poelgis. Ji įsitikinusi, kad tik duodamas gali tikėtis ir pats gauti. „Esu pagalvojusi ir apie gyvąją donorystę. Manau, kad mano sprendimas priklausytų nuo konkrečios situacijos ir nuo rizikos mano sveikatai. Kuo esu jau dabar tikra, padaryčiau viską, kas įmanoma, jeigu galėčiau išgelbėti savo artimųjų ar draugų gyvybę“, – neabejoja Adelė.


  • Gargždų PSPC vyriausiojo gydytojo pavaduotojos slaugai Janinos AČIENĖS komentaras:

    – Į mūsų gydymo įstaigos gydytojus per metus kreipiasi keli jauni žmonės, norėdami užpildyti prašymą dėl organų donorystės sutarties. Dažniausiai tai būna 16–18 metų merginos. Vyresnių nei 25 metų beveik nepasitaiko. Jauni žmonės įsitikinę, kad tai kilnu ir reikalinga. Mes padedame užpildyti prašymą, patikriname jį rašančiojo tapatybę ir išsiunčiame į Nacionalinį transplantacijos biurą. Užpildęs prašymą asmuo donoro kortelę gauna tiesiogiai. Žmogus gali ir persigalvoti. Kiek tai padaro, duomenų neturime. Nors informacijos apie organų donorystę yra daug, žmonėms trūksta sąmoningumo, kurį galėtų skatinti ir mokykla, ir bažnyčia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių