Opiumas liaudžiai

„Karbauskis nesutaria su Skverneliu“, „Nausėda nepagailės kai kurių ministrų“, „Kirkilas nori tik Seimo pirmininko pozicijos“… – rėkia žiniasklaida. „Krizė jau čia pat, – antrina ekonomistai, – bankai mažina paskolas verslui“. „Už lygybę“, – skambiai žygiuoja Vilniaus gatvėmis gėjų lyga. Tokiam tautiniam kaleidoskope ko bevertas nuosavas gyvenimas?

Tuoj į bendrą chorą dar įsijungs ūkininkai, nes juk vėl vasara. O per ją, žinoma, bus visko. Jeigu ilgiau lyja – derlius supus, jeigu gerokai pakaitina, vėl aimanos – sausra, išdegins. Ir taip kasmet. Na, ir ką dabar daryt, kad gamta nesiekia pelno, kad ne vynuoges, o bulves auginam. Žmogui vis bėdos ir bėdos. Savų nėra net kada sužiūrėti, pirma reikia tas skambiąsias tautines išgyventi. Juk iš to paaiškės, ar kils kainos, ar didės pensijos, ar atpigs vaistai, ar pabrangs alkoholis, ar… Tęsti galima dar ilgokai. Taip ir priklausom: nuo valdžios, nuo krizės, nuo bankų, nuo oro. Mažiausiai priklausom nuo savęs, nuo savo artimiausios aplinkos.

Štai startuoliai sukūrė naują programą ir pateikė mums dar vieną iššūkį – įdomų dalijimosi žiniomis modelį. Tereikia užmokėti dešimt ar daugiau eurų ir gali su norimu politiku šnekučiuotis visas 45 minutes. Galima kad ir prie kavos puodelio arba tiesiog pasivaikščiojant, ar ant suolelio susėdus. Netgi pinigų žinių dalintojai neketina imti sau. Visa suma bus skiriama labdarai. Bene brangiausiai savo pilietinę pamoką įvertino Aušra Maldeikienė – visu 50 eurų. Ji tikriausiai dėstys, kaip Europos Parlamente neketina atstovauti Lietuvai, nes turi kitą misiją – dirbti Europai. Esą jos rinkėjai šitą žinojo. Nerinkau, nežinojau, suglumino, nepatinka.

Bet pati programėlės idėja visai nebloga. Ji galėtų išpopuliarėti ir mūsų mieste. Pvz., susėdi su žmogumi, atsakingu už miesto tvarką, ir svarstai sykiu, kodėl toks nudriskęs miesto centras, apleistas senasis parkas, nesutvarkyti Minijos paplūdimiai, užžėlę daugiabučių kiemai, aplipusios atliekom šiukšlinės. O gal ir atsivertų žmogui akys? Gal… Pinigų nemokėtume, už tai algą gauna, tai tiesioginis jo rūpestis.

Arba pasivaikščiojimas su policijos pareigūnu po 22 val., kuomet jau vaikai miegoti turi ruoštis. Parodyti tuos ant suoliukų spygaujančius, saulėgrąžom iki sportbačių aulų apsispjaudžiusius, nuograužose ir popierėliuose braidančius tėvų pamirštuosius. Taip palydėtų juos policija kartą kitą namo, gal ne vienam šito ir užtektų.

Tiesa, o dargi nuolat reikia apraudoti Lietuvą palikusius. Vargšai emigrantai dėl duonos kąsnio išvykti svetur turėjo… Ne, ne dėl duonos kąsnio. Duonos ir namie pakanka. Dėl geresnio gyvenimo, kurio nori kiekvienas, nepriklausomai nuo išsilavinimo, proto ar gabumų. Čia kai kuriuos darbus dirbti ar varganai gyventi – gėda, o ten – niekas nepažįsta, niekam tu nerūpi. Net jei išjuoks ar apkeiks, dažnas nesupras, nes kalbos nemoka, dėl to ir gėdos (jei tokią išsivežė) nepajus.

Taigi tiek visko turim išgyventi, tiek atjausti, tiek baimintis. Argi tai ne opiumas liaudžiai? Ta pertekline informacija tarsi bandoma atitolinti mūsų gyvenimą, nustumti artimus žmones, mūsų vargus ir džiaugsmus kažkur į užribį. O turėtų būti mažiausiai svarbu, kad skiriasi kokie šedžiai ar monikos, kad turtėja guogos ar andrikienės.

Tegul širdį skaudės, jei skirsis mūsų vaikai, jei sunku mūsų artimiesiems. Tegul bus gaila, jeigu mūsų kaimynai sugalvos svetur duoneliauti ar pažįstamus vaikus skriaus jų girtuok­liai tėvai. Nuo čia juk prasideda kiekvieno mūsų pasaulis.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių